Tačiau Ukraina nepašalins savo uostus saugančių minų: vietoj to laivai keliaus saugiais atvirais keliais. Be to, Rusijos pusė dalyvaus tikrinant, ar laivuose, plaukiančiuose į Ukrainos uostus, nėra ginklų. Visgi jau kitą dieną po susitarimų pasirašymo Rusijos raketos smogė Odesos uostui. Norėdami sužinoti, ką Juodosios jūros grūdų sandoris reiškia Ukrainai, Rusijai ir visam pasauliui, „Meduza“ kreipėsi į žemės ūkio rinkų ekspertą ir tyrimų bendrovės „SovEcon“ generalinį direktorių Andrejų Sizovą.
Kiek Maskvos, Kijevo ir Ankaros susitarimas paveikė pasaulio grūdų rinką? Ar tai buvo svarbus žingsnis įveikiant pasaulinę maisto krizę?
Iš esmės niekas nepasikeitė. Taip, buvo daug optimistiškų komentarų, bet tai tik mažas žingsnelis Ukrainos eksporto normalizavimo link. Šiuo metu Ukraina per mėnesį eksportuoja apie 1,5 mln. tonų grūdų – tai daug mažiau nei taikos metu. Tada [mėnesio] eksportas siekė beveik septynis milijonus tonų.
Tai, kad prasidėjo karas ir užsidarė uostai, buvo esminis, bet ne vienintelis šių metų vasario ir kovo mėn. pasaulinių grūdų kainų augimo veiksnys. Po to kainos pradėjo aktyviai mažėti, tačiau apie sandorį taro Ukrainos ir Rusijos dar nebuvo nė kalbos. Kai buvo pasirašytas sandoris, rinkos [tą pačią dieną] sureagavo pastebimai, kainos krito nuo penkių iki šešių procentų.
Raketų smūgis Odesai kainas vėl pakėlė. Viskas dėl to, kad karas tęsiasi. Ir tai prasilenkia su taikiu grūdų eksportu iš Ukrainos uostų. Kaip galime kalbėti apie [gabenimų] normalizavimą, jei aktyvūs karo veiksmai vyksta kelių šimtų kilometrų atstumu ar dar arčiau? Žinoma, raketos skris ir jos skris link grūdų terminalų. Todėl manome, kad aktyvaus eksporto klausimas dar tikrai nėra išspręstas.
Kiek Juodosios jūros uostai svarbūs eksportui?
Tai beveik visas Ukrainos grūdų eksportas. Odesos ir Mykolaivo sritys sudarė 90–95 procentus viso eksporto. Jei pagal kokį nors idealų scenarijų susitarimo pavyktų laikytis, galėtume kalbėti apie proveržį. Tokiu atveju Kijevas galėtų padidinti [mėnesinį] eksportą iki 4–4,5 mln. tonų.
Žinoma, iki maksimalaus septynių milijonų [tonų] per mėnesį skaičiaus dar toli, bet tai geriau nei nieko – ypač turint omenyje faktą, kad praėję metai Ukrainai buvo rekordiniai, o dabar šalyje yra iki 20 mln. tonų grūdų, kurie dar nėra parduoti.
Dabar prasidėjo naujas derlius. Jei eksportas nebus atblokuotas, Ukrainos rinka žlugs. Grūdų pasiūlos kiekis bus tris kartus didesnis nei vidaus suvartojimas, o tai turės įtakos ir kainoms, ir visai pramonei. O žemės ūkis Ukrainos ekonomikoje vaidina didelį vaidmenį – jis sudaro 10 procentų šalies BVP.
Akivaizdu, kad šis sandoris naudingas Ukrainai. Bet kam Maskvai to reikia?
Buvo kalbama, kad Rusija atveria Juodąją jūrą Ukrainos laivams į mainais panaikinama Rusijos grūdų eksporto apribojimą. Tačiau ši istorija nevisiškai paaiškina situaciją. Dar iki sandorio Rusijos grūdų ir trąšų eksportas vyko kaip įprasta.
Vasarį Rusijos uostai trumpam sustabdė [operacijas], tačiau kovą ir balandį iš šalies jau buvo eksportuojami įprasti grūdų kiekiai. Tas pats pasakytina ir apie trąšas. Nors naudos gavėjams ir daugelio Rusijos gamintojų vadovybei buvo taikomos asmeninės sankcijos, eksportas vis tiek tęsėsi.
Taip, laukiant rekordinio derliaus ir atitinkamai rekordinio eksporto, reikėjo kažkaip nuraminti prekybininkus, laivų savininkus, bankus ir kitus partnerius. Natūralu, kad jie bijojo, kad jiems bus taikomos kokios nors antrinės sankcijos, nors tokių apribojimų nėra – ir JAV, ir ES tai ne kartą nurodė.
Tačiau net ir po to Kijevo nauda iš sandorio, mūsų [SovEcon] nuomone, yra daug didesnė nei nauda Maskvai. Todėl panašu, kad susitarimas truks neilgai, nes neaišku, kodėl Kremlius norėtų taip padėti Ukrainai. Kaip jau sakiau, Juodosios jūros atsivėrimas Kijevui yra labai svarbus momentas.
Jei susitarimas, jūsų manymu, truks neilgai, kiek jis pablogins pasaulinę maisto krizę? Ar daug žmonių dėl to badaus?
Alkanų žmonių pasaulyje daugėja jau keletą metų iš eilės, tai prasidėjo prasidėjo dar prieš karą Ukrainoje. Maisto kainų kilimas prasidėjo 2020 m. antroje pusėje, tų metų pradžioje manėme, kad maisto kainų kilimo pikas jau praėjo, bet tada prasidėjo karas. Tai davė impulsą naujam kainų kilimui.
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija ir Pasaulio maisto programa apskaičiavo, kad šiais metais nepakankamai maitinamų žmonių skaičius padidės 20–50 mln. Praėjusiais metais tokių buvo 193 milijonai žmonių.
Tačiau jei pažvelgsime į kainų dinamiką pastaraisiais mėnesiais, maisto kainos didmeninėse rinkose krenta ir kritimas greičiausiai tęsis iki liepos mėn. Rinka gyvena ateičiai, todėl po vasario mėnesio buvo įkainotas būsimo [Rusijos ir Ukrainos] sandorio lūkestis.
Tačiau tai nebuvo svarbiausias kriterijus. Daug svarbiau buvo tai, kad Rusijos eksportas tęsėsi įprastai ir, kaip jau sakiau, buvo rekordiniai metai. Atsižvelgiant į tai, Juodosios jūros atidarymas kainoms didelės įtakos neturi.
Ar šiuo atveju galima teigti, kad Rusija pradėjo grūdų karą?
Prasidėjus karui tikrai išaugo maisto kainos. Ukrainos eksportas sustojo, pasiūla smarkiai sumažėjo, o kainos išaugo 1,5 karto. Dabar jie jau grįžo į prieškarinį lygį.
Tačiau be karinės kampanijos Kremlius turi ir rimtesnį, sunkų ginklą – savo eksportą. Rusija yra grūdų eksporto lyderė, o dabar, Ukrainai pasitraukus iš kviečių rinkos, Rusijos įtaka yra beprecedentė.
Štai kodėl karo pradžioje nerimą kėlė tai, kai kviečių eksportas iš Rusijos buvo siejamas su sankcijomis: Maskva pasakė, panaikinkite sankcijas ir mes parduosime. Putinas šį klausimą išaiškino Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume, sakydamas, kad Maskva nemažins eksporto.
Jei situacija būtų buvusi kitokia, tai vasario 24-osios kainų kilimas būtų atrodęs kaip lengvas apšilimas. Galėjome tikėtis bent 1,5 karto padidėjimo, palyginti su rekordiniais lygiais, kurie buvo [karinės] kampanijos pradžioje. Tai būtų buvusi katastrofa.
Taigi šiuo metu negalime kalbėti apie pasaulinį grūdų karą. Juolab kad Maskvai toks sprendimas būtų šūvis į koją. Toks žingsnis būtų katastrofiškas ne tik pasaulio, bet ir Rusijos žemės ūkiui.
Kaip Rusijos žemės ūkis buvo pasirengęs karui ir jo pasekmėms? Ar tam įtakos turės sankcijos ir apribojimai?
Dar per anksti prognozuoti kitų metų situaciją. Tikėtina, kad derlius bus mažesnis nei šiemet: juk tai rekordiniai metai.
Tačiau reikia suprasti, kad Rusija labai glaudžiai bendradarbiauja su likusiu pasauliu, taip pat ir žemės ūkio srityje. Ir tai daugiausia yra Rusijos žemės ūkio sėkmės pagrindas. Eksportuojame kviečius, kukurūzus, miežius ir mėsą. Tačiau tuo pat metu aktyviai naudojame tarptautines žemės ūkio technologijas.
Šią rinką kontroliuoja kiek daugiau nei dešimt pasaulinių korporacijų, kurios investuoja į mokslinius tyrimus ir plėtrą, gamina naujas sėklas, kuria produktus pasėlių apsaugai ir gamina mašinas. Jie dirba visiems aštuoniems milijardams žmonių, visai planetai.
Pakeisti šias technologijas tiesiog nerealu, nes investicijos į plėtrą siekia šimtus milijonų dolerių. Niekas to nepadarys Rusijos rinkoje, kuri yra daug mažesnė už pasaulinę.
Dėl karo dalis šių įmonių paliko Rusiją. Tai reiškia, kad kitais metais yra tikimybė prarasti prieigą prie šiuolaikinių žemės ūkio technologijų. Pavyzdžiui, Amerikos kompanijos John Deer ir AGCO, didžiausios žemės ūkio technikos gamintojos pasaulyje, beveik iš karto paliko Rusijos rinką. Taip, jie brangūs ir jų dalis Rusijos rinkoje nedidelė.
Tačiau net „Rostselmash“ yra pasaulinė įmonė. O kas bus su atsarginėmis dalimis ir eksploatacinėmis medžiagomis, lieka neaišku. Tiesą sakant, tai, kas vyksta automobilių rinkoje, gali būti nukreipta į žemės ūkio rinką.
Augalų apsaugos priemonių ir sėklų tiekėjai įsipareigojimus 2022 metams įvykdė, tačiau kas bus kitais metais, lieka neaišku.
Visa tai gali lemti derliaus sumažėjimą. Kviečiai iš esmės nepriklauso nuo importiniu sėklų, bet kiti augalai – kukurūzai, saulėgrąžos, cukriniai runkeliai, bulvės – daug labiau priklausomi nuo technologijų.
Apsėtų plotų dydis nebūtinai keisis. Čia žemdirbiai kaštus gali sumažinti įvairiais būdais: vietomis įves mažiau trąšų, mažiau augalų apsaugos priemonių. Įranga bus paprastesnė. Paprastai ūkininkai bando naudoti technologijas, kad subalansuotų blogus orus.
Ar dėl viso šito Rusijoje gali kilti duonos ir kitų bakalėjos prekių kainos?
Mažmeninės kainos yra labai silpnai susijusios su didmeninėmis grūdų kainomis. Tai vienas iš daugelio kintamųjų, bet toli gražu ne pats svarbiausias. Kur kas svarbiau yra logistika, degalų kaina, atlyginimai ir mokesčiai.