2010-ieji - jau ranka pasiekiami. Nemažai daliai sunkmečio išvargintų žmonių tai gražių vilčių metai. Juolab kad ir valdžia vis dažniau užsimena apie gerėjančius ūkio rodiklius, atsigaunantį eksportą. Premjeras Andrius Kubilius ir kiti valdančiosios daugumos atstovai kiekviena proga nepamiršta priminti, kad tai jų “protingo” mokesčių didinimo ir drastiško išlaidų mažinimo pasekmė. Tačiau prieš pat Naujuosius metus “Respublikos” kalbinti šalies ekonomikos ekspertai Stasys Jakeliūnas ir Aušra Maldeikienė pataria neskubėti. Ir primena, kad net jeigu gerų naujienų ir bus, tai paprastiems žmonėms jos vargu ar pagerins gyvenimą.
Stasys Jakeliūnas - Finansų analitikas:
Vertinant ekonominės veiklos tempus, ekonomikos rodikliai gali būti teigiami, neigiami, gali būti ir nuliniai. Sakoma, kad 2010-aisiais laukiama teigiamų pokyčių ekonomikoje, galbūt net bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo, palyginti su ankstesniais ketvirčiais. Bet tai tėra sintetinis rodiklis, kuris mažai ką duoda ir paprastam žmogui, ir valstybei. Tad ateinantys metai neabejotinai bus dar sunkesni nei 2009-ieji. Nedarbas toliau tikriausiai augs, tiek dirbančiųjų, tiek pensininkų pajamos mažės, tuo tarpu jautriausioms socialinėms grupėms svarbiausios kainos (tarkim, būsto išlaikymo ar maisto) ne tik nemažės, bet kai kurios net dar didės.
Klausiate, ar galiu pradžiuginti, kad valstybė daugiau nebekarpys bent jau pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių pajamų? Ne, tuo nepradžiuginsiu. Tie karpymai, kurie jau yra padaryti, iš tikrųjų nepakankami. Kai sykį pažiūrėjau, nuo ko priklauso mūsų biudžeto pajamos, man net plaukai pasišiaušė. Pasirodo, penkiasdešimt procentų valstybės biudžeto išlaidų dengiama Europos Sąjungos paramos lėšomis, skolintais pinigais ir naujai pasiskolintais pinigais.
Anksčiau kokius penkerius metus gyvenome bene iš to, kad daugiausia skolindavosi privatus sektorius - tarkime, vien per Švedijos bankus atplaukdavo po 10-15 mlrd. litų kasmet, o dabar skolinasi valstybė. Šiemet buvo apie 10 mlrd. litų pasiskolinta, 2010 m. planuojama skolintis beveik antra tiek. Viešasis sektorius milijardais pumpuoja į mūsų šalį pinigus, tačiau neabejojama, kad tos lėšos bus panaudojamos dar prasčiau, nei jas kadaise panaudojo nekilnojamojo turto ir visokių kitokių burbulų priauginęs privatus sektorius. Valstybės skolinti pinigai paprasčiausiai pravalgomi. Nesakau, kad nereikia mokėti pensijų pensininkams ar algų vadinamiesiems biudžetininkams, tačiau kuo tai baigsis?
Matyt, liūdnai. Juk toliau statoma finansinė piramidė. Gyvename iš skolintų lėšų ir paramos pinigų, todėl yra rizika, kad anksčiau ar vėliau nebegalėsime tiek daug skolintis ir upelis išseks. Kas tada turėtų atsitikti? Tuomet staigiai reikės mažinti išlaidas. Ir ne po penkis ar po dešimt procentų kaip dabar, o iškart, sakykime, trisdešimčia ar keturiasdešimčia procentų. Žinoma, su sąlyga, kad ekonomika neįsisiūbuos iki tokio laipsnio, kad vėl augtų po 10 proc. kasmet. Tačiau vargu ar vėl atsiras tokių burbulų, kad šitiek įsiūbuotų mūsų ūkį. Šit tada ir laukia patys skaudžiausi karpymai. Tiesa, tikriausiai tai atsitiks ne kitais, o dar kitais ar net 2012 metais.
Beje, nedaug kas suprato, bet apie Baltijos valstybėms gresiančią antrąją krizės bangą, kuri bus skaudesnė nei pirmoji, neoficialiame pranešime užsiminė ir Europos centrinio banko specialistai. Esmė ta, kad Lietuva ir Latvija tikisi dar vieno ekonominio atsigavimo, kuris pokriziniame pasaulyje prilygtų stebuklui. Ir jeigu jo nebus, mūsų laukia išties sunkūs laikai. Nes kad atiduotume skolas, mums neužteks “normalaus” 3-4 proc. kasmetinio BVP augimo.
Aušra Maldeikienė - Ekonomistė, Vilniaus universiteto docentė:
Mūsų visuomenės nėra ištikusi kokia nors nežmoniška materialinė krizė - ją veikiau smukdo moralinis sunkmetis, susivokimo ir dvasinės valios krizė. Ir kalbu ne apie jėgą, ne apie vadinamųjų “verslinykų” gebėjimą sunkti darbuotojus ir valstybę, bet apie tai, kad nėra sąlygų kurti bei veikti ir tikriems, visų pirma smulkiesiems, verslininkams, ir samdomiems darbuotojams, ir viešojo sektoriaus žmonėms.
Dabartinė krizė atsirado ne tiek dėl išpūsto skolinimusi paremto vartojimo ar juolab ne dėl didelių išlaidų viešajam sektoriui. Ji dabar Lietuvoje gimė visų pirma todėl, kad tas, kuris nori dirbti tai, ką sugeba, yra pasmerktas patyčioms jau vien todėl, kad nenori, pavyzdžiui, statyti kokių nors vėjų perpučiamų, bet nežmoniškai brangių namų ar prekiauti turguje be kasos aparato, o nori mokyti vaikus, gydyti ar turėti nedidelę parduotuvėlę. Krizė kyla iš to, kad nematoma visų veiklų ir visokio darbo prasmės, o tyčiojamasi iš tų, kurie nesugeba praturtėti iš oro. Mokytojui priminti visuomenei, kad jis yra ne išlaikytinis, o taip pat kuriantis vertę, nėra lengva, ypač todėl, kad vertės kūrimas viešumoje pateikiamas kaip išimtinai verslininkų sluoksnio privilegija. Ir tada ta dirbančioji galia, prislėgta nepagarbos, mažų pajamų ar net nedarbo, išeina, išvažiuoja į užsienius, girdi, darykite, ką norite, nors pasikarkite. O tai jau yra tragedija.
Mūsų šalis nelabai ką turi pasiūlyti sau ir pasauliui, išskyrus darbo išteklius. Arba, paprasčiau tariant, savo žmonių gebėjimus. Vis dėlto dabartinis premjeras džiaugiasi (?), kad turėdama didelius “talentų išteklius” Lietuva sugeba juos pigiai “prakišti”, taigi moka jiems itin mažus, konservatorių mąstytojo leksika, “konkurentabilius” atlyginimus. Tas gebėjimas pigiai parduoti brangiai kainavusius išteklius, t.y. brangiai išmokslintus Lietuvos žmones, A.Kubiliaus nuomone, atvers mums užsienio investuotojų širdis ir pinigines. Būtų labai juokinga, jei nebūtų pikta. Kai valdžia aiškina, kad 2006-aisiais darbo jėga buvo pervertinta, tai tėra tik nedidelė tiesos dalis. Taip, buvo sektorių, kur už darbą buvo mokami pinigai, kokių tenai dirbantieji nenusipelnė. Pavyzdžiui, statybų sektoriuje. Tačiau buvo ir tokių šakų, kuriose darbo jėga buvo ir lieka net labai neįvertinta. Tai dirbantieji kultūros sektoriuje, švietimo ir medicinos darbuotojai, dauguma valdininkų.
Sprendimas masiškai mažinti atlyginimus viešajame sektoriuje, žinoma, padės mažinti biudžeto deficitą, vis dėlto tokio mažinimo ilgalaikės pasekmės bus liūdnos ir dėl nuolat mažėjančios paslaugų kokybės bei jų prieinamumo, ir dėl to, kad toliau matysime gilėjančias pajamų ir vartojimo disproporcijas. Baltijos valstybės apskritai iš Europos konteksto šiemet iškrito tuo, kad čia smarkiai (Lietuvoje - daugiausia) atpigo darbo jėga. Senosiose Vakarų valstybėse namų ūkių skurdinimas stabdomas įvairiomis priemonėmis stengiantis išsaugoti jų pajamas: mažinamas namų ūkių apmokestinimas, kuriamos paramos programos tiems, kurie negali išsimokėti būsto paskolų, plečiama nedarbo išmokų erdvė ir panašiai. Kita vertus, saugant namų ūkių pajamas, garantuojamas ir verslo, aptarnaujančio tuos namų ūkius, funkcionavimas.
Dabar kertame šaką, ant kurios sėdime - mokėdami varganus atlyginimus mes į užsienius išvarome intelektualius ir dirbti norinčius žmones. Tas bėgimas yra masiškas. Ir jį reikia žūtbūt sustabdyti. Gerai būtų, jei tai daryti pradėtume jau 2010-aisiais.
Nuo ko pradėti? Mane žeidžia vienas dalykas - mokslas, kuris man mielas ir kuris vadinamas ekonomika, dabar Lietuvoje pateikiamas kaip kažkokia idiotiška pelnų skaičiavimo erdvė, kur negyvena žmonės, o tik veikia vadinamieji nenumaldomi rinkos dėsniai. Vadinamieji ekonomikos ekspertai (kalbu ne apie visus, žinoma) stengiasi įteigti, kad pasaulio pagrindas yra verslininkai, ir jiems visiškai natūralu naudotis žmonėmis, lyg tai būtų jų nuosavybė. Niekuomet šitaip nebuvo! Adamas Smitas (Adam Smith), kuris yra vienas ekonomikos pradininkų, kalbėjo apie verslą kaip apie davimo aktą. Jis yra gimęs krikščioniškoje mąstymo kultūroje. Mes esame laisvi, nes mums laisvę davė Dievas, tad esame laisvi mainyti, taigi duoti ir gauti.
Kai kalbu tokius dalykus, į mane žiūri truputėlį kaip į ne visai... sveiko proto žmogų. Nors iš tiesų aš dėstau elementarias vadovėlines tiesas. Dabar mes Lietuvoje pradedame verslą suvokti kaip įrankį, kuris iš tavęs atims paskutinį duonos kąsnį, o valdžią - kaip tą liokajų, kuris padės tai padaryti. Ar gali laisvam žmogui tai patikti? Aišku, kad negali. Ir tuomet jis kelia sparnus į Vakarus, kur suvokimo ir susivokimo lygis visai kitoks.
2010-aisiais bent jau pradėkime grįžti prie ekonomikos ištakų, ir, žiūrėk, po kelerių metų galbūt pamatysime teigiamą rezultatą.
Užrašė Vidmantas Užusienis
