„Eksperimentas“ yra paroda, kurios jau seniai reikėjo. Ji yra tarsi galutinis taškų sudėliojimas ir netgi savotiškas XX-XXI a. modernios eksperimentu pagrįstos lietuvių dailės manifestas.
Dvi „istorinės“ lietuvių dailės parodos per vieną savaitę – įdomus sutapimas. Dar įdomiau, kad jos naudoja visiškai skirtingas pristatymo schemas. Jei Laimos Kreivytės kuruota paroda „1907 : 2007. Privatūs pokalbiai“, eksponuojama „Vartų“ galerijoje, yra, pasak pačios autorės, „akistata“ – dviejų „kraštutinių taškų“, XX a. pradžios menininkų ir šiuolaikinių jaunų kūrėjų sugretinimas/priešpastatymas, tai Radvilų rūmuose vakar atidaryta Lietuvos dailės muziejaus paroda „Eksperimentas“ yra viso praėjusio amžiaus ir XXI a. pradžios eksperimentinio meno „pjūvis“.
Visgi „Eksperimentą“ būtų sunku pavadinti tiesiog apžvalgine paroda. Tai yra visų pirma kuratorinė paroda. Kalbu ne tiek apie kūrinių atranką, kiek apie pačios parodos architektūros organizaciją ir konceptualų „apipavidalinimą“. „Eksperimentas“ – tai keli individualūs maršrutai po Lietuvos eksperimentinio meno istorija, keli lygiagretūs asmeniški naratyvai, kurie kai kur susikryžmina, bet vis dėlto yra pakankamai savarankiški. Šiuo metu, kai reta paroda nustebina ir ilgesniam laikui lieka atmintyje, nebūtų pernelyg drąsu teigti, kad Lolitos Jablonskienės, Erikos Grigoravičienės ir Jolitos Mulevičiūtės kuratorinis darbas rengiant „Eksperimentą“ yra nepriekaištingas.
Ekspozicijos fragmentas (Aloyzas Stasiulevičius „Tiltas“. 1967. Kart., aliejus, koliažas; Romualdas Rakauskas. „Jurbarko tiltas“. 1972. Bronza, sidabro atspaudas; Kazys Varnelis. „Šešiolika kart keturi“. Drobė, akrilas. 1970; Artūras Raila. „Vienas kubas“. 1988. Dažytas medis)
Visų pirma noriu pažymėti puikų sprendimą organizuoti ekspoziciją ne pagal periodus ar stilius, o pagal pakankamai paprastus, bet talpius raktažodžius. Ekspozicija suskirstyta į septynias savo specifiką turinčias temines erdves: „Tuštuma“, „Šviesa“, „Ribos“, „Geometrijos kūnai“, „Raidės“, „Medžiagos ir daiktai“, „Citatos“. Šios erdvės turi ir autorystės atspalvį: nors kuratorės dirbo ties parodos rengimu bendrai, minėtus septynerius skyrius jos visgi pasiskirstė, tad kiekviena teminė erdvė neišvengiamai atspindi individualų ją „konstravusios“ kuratorės žvilgsnį. Kuratorių užsibrėžtas tikslas išryškinti ne chronologinę eksperimentinio meno evoliucijos liniją, o „netikėtas įvairių laikotarpių kūrinių sandūras“ yra sėkmingai pasiektas; nežiūrint į atskirų kūrinių datas, galima būtų netgi įsivaizduoti, kad visi jie buvo sukurti turint galvoje interpretacijai pateiktus raktažodžius, lyg kokiame kolektyviniame šiuolaikinio meno projekte. Tai, kad kuratorės sugebėjo taip tiksliai ir taikliai įvardinti tokių skirtingų dailininkų ir laikotarpių kūrinius vienijančius motyvus, yra išties įspūdinga.
Vertas dėmesio ir kiekvieną iš septynių skyrių lydinčių „įžanginių tekstų“ subtilumas. Juose nėra ideologizavimo ar deklaratyvumo, jie veikia tiesiog kaip bendras krypties nurodymas, leidžiantis geriau suvokti skyriaus kontekstą. Todėl daug įdomių ir neakivaizdžių prasmių lieka beveik tiesiogine prasme tarp eksponuojamų kūrinių. Tai ypač jaučiama skyriuje „Ribos“, kuriame vietomis apskritai atrodo, kad vienas kūrinys yra kito kūrinio tęsinys, nepaisant skirtumo tarp jų sukūrimo datų – tarsi ribos būtų tik pačiuose kūriniuose, bet ne tarp jų. „Ribas“ galima beveik skaityti kaip nuoseklų (bet nebūtinai linijinį) pasakojimą, kurio potekstėje įskaitoma užuomina į tai, kad sovietmečiu lietuvos dailininkams ribos buvo ne vien „natūralios“ linijos drobėje ar riboto matomumo reprezentacijos.
Ekspozicijos fragmentas (Jonas Švažas. „Gelžbetonio gamykla“ (Statybos). 1972–1974. Drobė, aliejus; Mindaugas Navakas. Eskizas. Vilniaus įkūrimo paminklo konkurso 1988 m. projektas. 1988. Bronza, autorinė liejyba; Mindaugas Navakas. Eskizas. 1988–1992. Bronza, autorinė liejyba; Vladas Urbonavičius. „Kompozicija“. 1988. Bronza, autorinė liejyba; Aloyzas Stasiulevičius. „Traukiniai“. 1967. Kartonas, tempera)
Gerai apgalvotas bei daug sakantis yra ir pačios parodos pavadinimas. Jei jame būtų panaudota daugiskaita (t.y., pakeista tik viena raidė), jis taptų pernelyg abstraktus, blankus ir tuščiaviduris. Tuo tarpu „Eksperimentas“ nurodo ne tik į pagrindinį eksponuojamų kūrinių „matavimo vienetą“, bet ir į pačios parodos drąsų, rizikingą pobūdį. Rizika slypi visų pirma tame, kad „eksperimentas“ apskritai yra labai prieštaringa ir slydi sąvoka. Techniškai eksperimentu galima vadinti tik vienkartinį veiksmą; jei tai tampa sisteminga technika ir suformuota kalba, epitetas „eksperimentinis“ nebetenka prasmės. Ar „Eksperimento“ kuratorėms pavyko parodyti būtent tokių vienkartinių, spontaniškų veiksmų rezultatus? Manau, kad pavyko. Sutinku su jų pačių pastaba, kad unikalus lietuviško avangardizmo bruožas būtent ir yra toks nenuoseklumas, spontaniškumas ir fragmentiškumas (socrealizmo „apgulties“ sąlygomis tokie bandymai ir negalėjo išsivystyti į pastovią praktiką). Paroda demonstruoja, kad tie patys autoriai išbandė įvairias technikas ir formas – tikriausiai veikė vis tas pats domėjimosi tuo, kas oficialiai netoleruojama, principas.
Tam tikra prasme eksperimentinis yra ir pateikiamas požiūris į Lietuvos dailę iki paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžios. Tiesą sakant, iki šiol nežinojau, kad tuometiniame lietuvių mene egzistavo kai kurie reiškiniai (pavyzdžiui, oparto darbai), eksponuojami šioje parodoje – informacinėje erdvėje pernelyg dominuoja lietuvių dailės kaip inertiško, niūraus, „tyliai oponuojančio“ ir uždaro „organizmo“ įvaizdis. „Eksperimente“ rodomas menas, priešingai, didžiąja dalimi yra drąsus, pasitikintis savimi, atviras ir netgi savaip džiaugsmingas, koks ir turėtų būti eksperimentinis menas. Be abejo, yra ir kitokių akcentų, bet bendra parodos atmosfera yra labai skaidri. Manau, kad „Eksperimentas“ privers peržiūrėti savo poziciją tuos, kurie yra įsitikinę, kad šis tas įdomesnio ir laisvesnio lietuvių mene atsirado tik 90-aisiais.
Ekspozicijos fragmentas (Kazimieras Žeromskis. DS Nr. 224, 241, 212. 1981. Drobė, aliejus)
Rašyti apie atskirus kūrinius nėra prasmės – ekspozicijoje panaudoti daugiau nei du šimtai 76 dailininkų darbų, parodos pagrindu galima būtų parašyti išsamią eksperimentavimo lietuvių mene studiją. Čia yra tiek „chrestomatiniai“ vardai – Kairiukštis, Kisarauskas, Švėgžda, Zimblytė, Narkevičius, Raila, Urbonai ir kt., tiek ir mažiau girdėti, bet ne mažiau įdomūs dailininkai.
Kadangi „Eksperimento“ paroda tokia gera (ir, nepaisant tiek erdvės, tiek individualių kuratorių prioritetų sąlygojamo selektyvumo, pakankamai išsami), nesunku įsivaizduoti ją kaip nuolatinę lietuvių modernaus meno ekspoziciją. Galbūt kažkada ateityje ji ir taps tokios nenuobodžios istorinės ekspozicijos suformavimo pagrindu?
