Ternopilio srityje Ukrainoje įsikūręs turbūt vienas gražiausių gamtos darinių šalyje - Mlynki urvas. Tai ne tik 45 km ilgio labirintas, bet ir tikra gipso kristalų tvirtovė.
Ukrainos fotografas Olegas Grigoryevas ir jį lydinti komanda nusprendė ištirti Mlynki urvo kompleksą 2012 metų kovo pradžioje. Atvykus prie urvo juos pasitiko statula, žinoma kaip „Wasi“. Pasak legendos, kas paliečia statulą ar nusifotografuoja su statula prieš ekspediciją po urvą, tuos lydi sėkmė. O sėkmė, keliaujant po vieną pavojingiausių Žemėje urvų, išties, reikalinga.
Skirtingai nuo kitų čia apsilankiusių speleologų, Olego ekspedicijos dalyviai su savimi nešėsi ne virves ar šalmus, bet pirmosios pagalbos vaistinėlę ir konteinerius ekskrementams, kad nesuterštų natūralios urvo aplinkos.
Ekspedicijos dalyviai įvairiose urvo vietose susidūrė su čia žiemojančiais ypač retų rūšių šikšnosparniais. Ten komanda stengėsi praeiti kaip įmanoma tyliau, kad nepažadintų miegančių gyvūnų. Ir visa tai ne dėl tyrėjų saugumo: jeigu šikšnosparniai atsikeltų kovo mėnesį, jie dar nerastų pakankamai maisto pragyvenimui ir greičiausiai mirtų.
Pirmąją ekspedicijos dieną Grigoryevas ir jo komanda praleido bemaž tris valandas kol nušliaužė iki jų požeminės stovyklos. Pirmąją valandą viskas ėjosi sklandžiai, ir komanda sparčiai keliavo pirmyn, tačiau kiek vėliau jų entuziazmas buvo nuslopintas storu dulkiu sluoksniu, per kurį jie turėjo prašliaužti siauru tuneliu ant kelių. Laimei, jų pastangos buvo „apdovanotos“ nuostabiu reginiu - žėrinčiais kristalais pasipuošusia uolos dalimi, kurią nariai apšvietė fakelais ir įamžino nuotraukose.
Kovodami su purvu ir troškuliu ekspedicijos nariai šliaužė per daugybę ankštų urvų pasažų. Kai kuriose vietose buvo taip ankšta, kad Grigoryevas pabijojo dėl savo kameros ir foto objektyvo saugumo. Nors ir kaip sunku buvo prašliaužti pro kai kurias angas, ekspedicijos dalyviai įstengė nepriliesti kristalinių darinių ir nesugadinti jų per kelias dešimtis metų susiformavusių tobulų linijų.
Skirtingų spalvų gipso kristalai kuria pasakišką urvų išvaizdą. Jie susiformuoja iš tokių medžiagų kaip manganas, geležis, lietaus vanduo. Nors šie urvai yra palyginti jauni, jų retumui ir dydžiui neprilygsta nei vienas kitas pasaulio urvas.
Įspūdžiai keliaujant šiuo urvu išlieka tik patys geriausi – tuo įsitikino ne viena čia apsilankiusi tyrėjų komanda, vis dėlto, visuomet egzistuoja didelių pavojų tikimybė. Pavyzdžiui, siauri urvų tuneliai gali patvinti lietaus vandeniu. Sakoma, kad šiuose urvuose tai antra mirtis pagal dažnumą, po nukritimo žemyn.
Olego Grigoryevo komandos ekspedicija buvo sėkminga ir produktyvi. Visi nariai, nors ir išvarginti kelionės po siaurus pasažus ir gilias prarajas, buvo nepaprastai patenkinti nuotraukose įamžintu rezultatu.
