„Ekrano“ kapitonas Deimantas Bička iškovojo penktąjį per karjerą aukso medalį: du kartus saugas čempionatą laimėjo atstovaudamas Šiaulių „Karedai“, kartą – „Ventspiliui“ (Latvija) ir du kartus – „Ekranui“. Pergalė šeštadienio rungtynėse su „Vėtra“ 37 metų futbolininkui dovanojo penktąjį, paskutinį, medalį.
Pokalbį su Deimantu pradėjome nuo LFF taurės burtų ir „A lygos“ finišo, o paskui futbolininkas prabilo ir apie karjeros, kuri tęsiasi 20 metų, pabaigą.
– Kaip vertini LFF taurės burtus, kurie „Ekranui“ paskutines 2009-ųjų metų sezono rungtynes lėmė žaisti išvykoje su „Šilute“?
– Sunku vertinti, kai tiesiogiai su varžovu susidurti neteko. LFF taurėje „Šilutė“ nugalėjo „Kruoją“, o tai yra „A lygos“ komanda. Vadinasi, priešininkas yra šio to vertas, nesvarbu, kad iš I lygos. Nežinau, kokie žaidėjai dabar žaidžia „Šilutėje“, tačiau esu įsitikinęs, kad be mūšio jie nepasiduos. Dabar komandai bus keista žaisti, po jau, atrodo, pasibaigusio sezono.
– Kaip įsivaizdavai sezono pabaigą dar prieš jam prasidedant? Ko tikėjaisi prieš sezoną, ar lūkesčiai skiriasi nuo esamos situacijos?
– Pavasarį niekada negalvoju apie rudenį. Galvoju apie tai, ką darau tuo metu. Gyvenu esamuoju laiku. Čempionato pradžioje buvo labai daug neaiškumų: vienos komandos išėjo, kitos atėjo. Buvo neaiškios komandos, aikštės, nežinojau varžovų sudėčių, pavardžių. Turėjome labai ilgą ir varginamą pasirengimą sezonui. To pasekmė – neįvertinti varžovai, taškų barstymai.
Pavasarį, dar neprasidėjus čempionatui, daug kas „Ekranui“ kabino aukso medalius. Tačiau taip neįvyko. Ir tai natūralu – sunku ką nors Lietuvoje kepurėmis užmėtyti, nes tarp komandų nėra jau toks didelis meistriškumo skirtumas.
Sužaidė paskutines rungtynes
– Kuris sezonas – šis ar 2008-ųjų – buvo lengvesnis?
– Labai skirtingi sezonai. Praėjusiame sezone nebuvome favoritais, ir į mus galbūt kažkas galėjo pažiūrėti pro pirštus. Šiais metais mus laikė favoritais. Nesvarbu, ar „Kruoja“, ar „Vėtra“, ar „Sūduva“ – visos komandos su didesne ugnele išeidavo į aikštę kovoti su mumis. Juk nugalėti čempionus arba sužaisti lygiosiomis yra garbės reikalas.
Pasikartosiu: sezonai – labai skirtingi: pradedant pasiruošimu, sezono ilgumu, fizine parengtimi ir baigiant psichologija – išlaikyti titulą kur kas sunkiau, nei jį iškovoti.
– Ar tikėjai, kad didžiąją sezono dalį ne „Ekranas“ bus „A lygos“ turnyrinės lentelės viršuje?
– Ne. Šito tikrai nesitikėjau. Ypač pavasarį, prieš išvyką į „Sandraugos“ turnyrą, kai žaidėme tikrai gerai. Matėme kelias pagrindinių varžovų kontrolines rungtynes ir tikrai nesitikėjome, kad taip ilgai kovosime dėl aukščiausios vietos.
– Ar prisimeni savo pirmąsias profesionalias futbolo rungtynes?
– Atsimenu. Žaidžiau „Ekrane“. Žaidėme draugiškas rungtynes su Kėdainių „Nevėžiu“. Laimėjome 2:0. Man buvo 17 metų, pasirodžiau po keitimo. Žaidėme prastoje aikštėje, griuvau ir akmenukas man perrėžė kelį. Savotiškai buvau pakrikštytas. (Juokiasi.) Randą ant kelio turiu.
– Esi vienas vyriausių „A lygos“ futbolininkų. Kada sužaisi paskutines rungtynes?
– Šeštadienį sužaidžiau paskutines profesionalias rungtynes.
– Kas nors tave dar gali perkalbėti?
– Ateina laikas, kai reikia baigti. Pernai buvau išrinktas geriausiu „A lygos“ futbolininku, šiemet irgi sekasi neblogai. Noriu, kad žmonės mane atsimintų kaip gerą futbolininką. Tad dabar yra tam tinkamas laikas. Nusprendžiau tvirtai, tačiau kartais pagaunu save mąstantį: „Nejau tai viskas?“ Bet taip būna tik tuomet, kai užvaldo emocijos. Kai reikia baigti tai, ką dariau dvidešimt metų – sukrečia.
Neįsivaizduojate jausmo, kokį jaučiau paskutinėse rungtynėse „Aukštaitijos“ stadione su „Sūduva“, kai mane pakeitė. Tai buvo paskutinės rungtynės prie savų žiūrovų...
Ateitį sieja su sportu
– Ar gali teigti, kad paskutiniai sezonai „Ekrane“ – geriausi tavo karjeroje?
– Ne. Negaliu taip pasakyti. Galvoju, kad tas Bička, kuris buvo prieš dešimt metų, duotų kruopų šitam, kuris yra dabar. Tikrai taip būtų. (Juokiasi.) Tačiau pastaruosius dvejus metus sutapo daug niuansų.
Paskutiniai metai „Ekrane“ futbolo prasme man suteikė daug malonumo: gavau daug laisvės aikštėje, daug pasitikėjimo „Ekrano“ klube, jaučiausi ne tik žaidžiančiu, bet ir kuriančiu žmogumi.
– Kokie planai, kai pakabinsi „bucus“ ant vinies?
– Turiu trenerio B licenciją, universitetinį ekonomikos išsilavinimą. Kas būsiu, ką dirbsiu, kol kas nežinau, tačiau manau, kad tai bus sporto sritis.
– O neatsitiks taip, kad tapsi ekonomistu?
– Dar pernai tvirtinau: niekada nesakyk niekada. Nežinau, tiek laiko atidavus sportui, norėtųsi ekonomiką ir sportą suderinti. Nesinori užbrėžti linijos ir į futbolo pusę nebežiūrėti. Tikriausiai taip net negalėčiau – sportui atidaviau daug.
– Praėjusio sezono pabaigoje sklido gandai, kad gali tapti „Ekrano“ sporto direktoriumi. Kaip yra šiemet?
– Su klubo prezidentu jau šiek tiek kalbėjomės apie tai. Po sezono dar kartą susėsime, aptarsime idėjas, norus, tikslus, galimybes. Tiek mano, tiek klubo. Tikiuosi, klubui būsiu naudingas.
– Vis dar esi „Ekrano“ kapitonas. Jei galėtum, kam perduotum kapitono raištį baigęs karjerą?
– Jei sudėtis nesikeis, ramia sąžine raištį atiduočiau Dainiui Gleveckui. Jis ir šiemet buvo mano padėjėjas. Juo pasitikiu kaip žmogumi, kaip futbolininkui, jis patyręs ir turi tvirtą ranką komandoje.
