Didžiojoje Britanijoje Margaret Thatcher reformos prasidėjo beveik iš karto po „sudaužytų vilčių žiemos“ 1978–1979 metais. Pasak S. Jacobseno, 2012 metų vasara taps „sudaužytų vilčių vasara“ visai Europai: „Skamba tragiškai, tačiau situacija gali tapti tokia nepakeliama, kad galiausiai taps stimulu realioms permainoms.“ Pasak jo, kiekviena Europos šalis šiandien turi savo problemų, kurias teks spręsti jau artimiausiu metu. S. Jacobsenas išskiria keturias valstybes, kurioms ši vasara bus sunkiausia.
1. Vokietijai reikia judėti į priekį
Pasak pagrindinio „Saxo Bank“ ekonomisto, viena iš įtemptos situacijos Europoje priežasčių yra Vokietijos tapimas regiono lydere: „Negana to, kad bet kokie sprendimai turi būti palaiminti Angelos Merkel, visi esminiai postai Europoje yra užimti vokiečių: vokiečiai yra Europos investicinio banko ir pagalbos fondo vadovai, naujasis Euro grupės vadovas irgi kilęs iš Vokietijos. Europos Sąjunga privalo demonstruoti 27 nepriklausomų valstybių bendradarbiavimą, tačiau vietoje to mes matome vokiečius, per daug vokiečių ir Vokietijos stiprėjimą.“ S. Jacobsenas pažymi, kad jis nėra prieš, kad vokiečiai vadovautų Europos finansams, tačiau kai nacija užima per daug kertinių postų, nukenčia pliuralizmas, ir neišvengiamai atsiranda noras ieškoti kaltų. Šiuo metu pagrindinis Vokietijos tikslas – ratifikuoti pagalbos mechanizmą. Jis yra paremtas draudimo schema, tačiau turi būti aprūpintas realiais pinigais: „Kol kas Europos gelbėjimas Vokietijai kainavo nedaug, tačiau dabar kaina virsta teoriškai begaliniu įsipareigojimu: tikra fiskalinė Europos Sąjunga. Vokietijos sutikimas kurti pilnavertė fiskalinę sąjungą atrodo vieninteliu galimu sprendimu, kuriuo Europos Sąjunga galėtų laimėti dar šiek tiek laiko.
2. Prancūzija su nauju prezidentu
Dienotvarkėje – nelengvi uždaviniai, ypač žmogui, neturinčiam efektyvių valdymo įgūdžių. Pirmuoju Francois Hollande'o uždaviniu taps naujojo Euro grupės vadovo paskyrimas: ar priims F. Hollande'as Vokietijos finansų ministro kandidatūrą, kuris šiuo metu yra laikomas favoritu, neaišku. Tuomet naujam prezidentui reikės ieškoti būdų, kaip panaikinti „reformų nevykdymo“ principą parlamento rinkimuose birželio 10 ir 17 dienomis. Pasak S. Jacobseno, vietoje to, kad vykdytų darbo rinkos reformą, padidintų pensijinį amžių, sustiprintų privatizaciją, smulkiojo ir vidutinio verslo dinamiką, F. Hollande'as išpildys dalį savo „kairiųjų“ pažadų, kurie pakenks ne tik Prancūzijai, bet ir visai Europos Sąjungai. Galiausiai, F. Hollande'ui teks pažadėti dirbti ties Europos fiskalinės sutarties pakeitimu, kuri dar nebuvo ratifikuota.
3. Grakija yra didžiuliame pavojuje
Pakartotiniuose parlamento rinkimuose papildomas 50 vietų parlamente gaus „Syriza“, ir bus suformuota vyriausybė, norinti užbaigti skolų išmokėjimą ir „atleisti visiems, kuriems skolingi“. Nevertėtų pamiršti, kad Graikijai iki birželio pabaigos dar teks sumažinti išlaidas 11,5 milijardais eurų, kad gautų finansinę pagalbą: „Trys prie vieno, kad Graikija pasitrauks iš euro zonos greičiau, nei mes galvojame. Kada? Liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje.“
4. Italijos lauks rinkimai
S. Jacobsenas teigia: „Manau, kad rinkimai įvyks šią vasarą. Laikinasis ministras pirmininkas Mario Montis yra apšaudomas kritikų. Netgi „PDL“ partija, kuri palaiko jo koaliciją, reikalauja pakeitimų Europos fiskalinėje sutartyje. Gali būti, kad jie jau pagavo tendenciją?“
5. Visa Europa bijo reformų
Artimiausiais metais ateis suvokimas, kad griežtos ir skausmingos reformos, galinčios grąžinti šalis prie ekonomikos augimo, yra būtinos. Tačiau kol kas europiečiai pasisako prieš karpymo politiką ir nori matyti tik augimo politiką, kurią vykdyti Europa yra nepajėgi. S. Jacobseno nuomone, būtini ekonominiai pokyčiai (pensijinio amžiaus padidinimas ir darbo rinkos reformos), derinami su fiskalinėmis atostogomis, kad būtų nurašytos skolos, bei vidine euro devalvacija, kad būtų padidintas konkurencingumas. Tačiau artimiausiu metu nieko panašaus neįvyks: „Europa nori nutaisyti gražią šypseną liūdname žaidime ir tempti laiką, kas atsispindi protestuose. Tačiau nereikia ir pesimizmo: nepaisant to, kad dabar ekonominė situacija atrodo beviltiška, reformos anksčiau ar vėliau prasidės.“
Trys politinės Europos krizės stadijos
Pirmoji stadija – neigimo stadija. Niekas nepripažįsta gilėjančios krizės ir nenori pripažinti, kad su ja susijęs (problemos tik pas kaimynus).
Antroji stadija – protesto stadija. Kai ignoruoti krizę tiesiog nebeįmanoma, prasideda atpirkimo ožio paieškos, ir jais dažniausiai tampa politikai. Tai priveda prie balsavimo kaip protesto išreiškimo, kai rinkėjai bando pašalinti bet ką, kuris stovėjo už vairo, netgi jei naujasis lyderis nežada nieko kito arba netgi naiviai tikina, kad sugrąžins vakarykštę dieną. Būtent šioje stadijoje šiuo metu yra Europa. Neseniai įvyko rinkimai iš karto keliose Europos šalyse – Graikijoje ir Prancūzijoje, taip pat regioniniai rinkimai Vokietijoje ir Italijoje. Jie parodė, kad europiečiai yra prieš konsolidaciją, prieš A. Merkel ir prieš visą Europos Sąjungą. Tokia yra šiuolaikinė Europa: visi yra nusiminę, tačiau niekas nenori galvoti apie realius pokyčius ir reformas, būtinas tam, kad ekonomika sugrįžtų ant bėgių. Kitais žodžiais, „pas mus nėra politikų, kurių mes esame verti!“
Laukia trečioji stadija – permainų reikalavimas. Kai tik europiečiai suvoks, kad prie valdžios prileido oportunistų krūvelę, o ne ryžtingus lyderius, Europos lauks nauja banga, kuri nušluos senąją santvarką ir paruoš dirva naujai. Paskutinis toks atvejis buvo M. Thatcher valdymo laikotarpiu Didžiojoje Britanijoje. Pasak S. Jacobseno, būtent tokių politikų šiuo metu reikia Europai.
