Net 15 metų Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) esančių buvusių Lypkių ir Švepelių kaimų gyventojai maitinami pažadais kada nors juos išlaisvinti iš gamyklų apsupties, tačiau net ir dabar, kai pasiekti principiniai susitarimai dėl žmonių turto išpirkimo, tenka grąžyti rankas ir gyventi nežinomybėje.
Vieni lypkiškiai, neapsikentę nuolatinių pažadų ir sveikatai pavojingos aplinkos, jau pabėgo į Klaipėdą. Tiesa, su paskolų kupra, mat patikėjo valdžios pažadais. Kiti nusipirko žemės sklypus kaimiškose vietovėse, sumokėjo pinigus už įvairius tyrimus, žemėlapius, o dabar vėl teks iš naujo tuštinti kišenes, nes baigėsi dokumentų galiojimo terminai.
Taip yra dėl to, kad niekaip nepavyksta rasti reikiamų per 18 mln. litų, kurie būtų skirti 31 šeimos nekilnojamajam turtui išpirkti. Šviesa tunelio gale pasirodė šiemet, kai pusę šios sumos sutiko sumokėti privatus investuotojas, tačiau ir vėl reikalai ėmė strigti centrinės valdžios koridoriuose.
Ir vėl ieškos
Apie savo godas lypkiškiai galėtų pasakoti valandų valandas, jie net nelinksmai juokauja, kad pasibaigus visai iškeldinimo epopėjai reikės rašyti memuarus. Apie tai, kaip jų turtas buvo prilygintas kone šuns būdoms, siūlant juokingai menkas sumas. Apie tąsymąsi po teismus, begalę raštų įvairiausiems aukščiausius postus užimantiems politikams, pablogėjusią sveikatą ir neviltį matant, kaip Klaipėdos valdžia laimina vieną po kito detalųjį planą chemijos ar kitokioms gamykloms statyti, o gyventojai ir toliau paliekami "ant ledo".
Aritmetika paprasta - reikia per 18 mln. litų. Per 2 mln. turėtų skirti Ūkio ministerija, 7 mln. numatyta atseikėti iš valstybės privatizavimo fondo, o 9 mln. litų pažadėjo skirti UAB "Fortum Heat Lietuva", kad LEZ teritorijoje galėtų statyti termofikacinę jėgainę. Valdžios pažadas, įtvirtintas sutartyje - iki šių metų gruodžio 1-osios turi būti užbaigtos visos procedūros dėl gyventojų iškeldinimo. Privatus investuotojas sutinka 9 mln. litų sumokėti dviem dalimis su sąlyga, kad savo įsipareigojimus dėl likusios sumos įvykdys ir valstybė.
Pranešus apie tokį sandorį lypkiškiams sužibo viltis, tačiau realią situaciją apibūdina tai, kas praėjusį ketvirtadienį vyko Ūkio ministerijoje. Tądien joje lankęsis savivaldybės administracijos direktorius Aloyzas Každailevičius turėjo pasirašyti sutartį dėl minėtųjų 9 mln. litų, kuriuos savivaldybei pervestų Ūkio ministerija. Tačiau valdininkas į uostamiestį grįžo tuščiomis.
"Nepasirašiau sutarties, nes iš valstybės pusės dar trūksta 1,15 milijono litų. Nežinau, kada galima bus pasirašyti dokumentą. Būtina užtikrinti, kad valstybė rastų visą reikiamą sumą. Savivaldybė neturi tokių pinigų. Viską darome, tačiau dabar valstybė vėl ieškos trūkstamos sumos", - teigė jis.
Maitina pažadais
Chemijos gamyklų apsuptyje gyvenantys žmonės negali nieko daryti su savo turtu, nes žemė jau yra paimta visuomenės poreikiams.
"Negalime nei remontuoti, nei statyti, nei parduoti, nei dovanoti savo žemės ar namų. Todėl ir gyvename sąstingyje. Mums jokios kitos išeities nėra, kaip tik reikalauti, kad atlygintų už perimamą turtą, nes likti gyventi čia neįmanoma. Jei ne tos gamyklos, niekur nesikeltume. Tokių, kurie laikytųsi čia įsikibę ar keltų nerealias iškeldinimo sąlygas, nėra", - pasakojo Lypkių bendruomenės atstovė Aldona Toliušienė.
Ji Lypkiuose gyvena jau 60 metų. Kai atsikėlė, aplinkui buvo kolūkio laukai, augo vaismedžiai.
"Tačiau jau 1980-aisiais išdygo katilinė. 1994 metais, kai kūrėsi LEZ, mums pasakė, kad nesodintume jokių obelų, nebent braškes. Sakė, išpirkta bus jūsų žemė. Po to aiškino, kad nebus čia jokios pramoninės zonos, o kai pradėjo dygti įmonės, ėmėme protestuoti. Taip ir vargstame nuo tų laikų. Po ilgų teisminių ginčų tik 2008-ųjų liepą pavyko pasirašyti sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe. Su mumis turėjo atsiskaityti iki 2009-ųjų birželio 30 dienos, tačiau tai neįvyko iki šiol", - dėstė A. Toliušienė, liūdnai nužvelgdama savo sodo obelis, kurių vaisių anūkams jau seniai nebeduoda.
Anot lypkiškių, blogiausia yra tai, kad valdžia nuolat žada, net ragino imti paskolas, pirkti būstus kitur. Jaunos šeimos taip ir padarė, paliko savo namus ir dabar jaučiasi nesaugios, nes pinigų kaip nėra, taip nėra, o bankai nelaukia.
Verčių sūpynės
Kaip valdžia rūpinasi žmonėmis, puikiai iliustruoja ir lypkiškių turto vertės apskaičiavimo subtilybės. Nusamdžius privačią nekilnojamojo turto agentūrą, 2007-aisiais, pavyzdžiui, už 10 arų žemės ir 42 kv. m dviejų kambarių butą buvo siūloma nepadoriai juokinga suma - 60 tūkst. litų.
Tačiau lypkiškiai nepasidavė ir pasiekė, kad vertės būtų perskaičiuotos: dabar jau už 1 arą namų valdų žemės turi būti sumokėta 22 tūkst. litų, o už 1 kv. metrą būsto ploto - nuo 3,8 iki 4,1 tūkst. litų. Žemės ūkio paskirties sklypo aras įvertintas 5 tūkst. litų.
Anot lypkiškių, šiuos skaičiavimus atliko Valstybinis žemėtvarkos institutas.
"Sumos mus tenkina, jos yra teisingos, tačiau mums reikia ne pažadų ir skaičių, o pinigų. Esame paveldėję žemės netoli Klaipėdos, pernai atlikome geodezinius matavimus, įsigijome toponuotraukas. Šį mėnesį baigiasi jų galiojimo laikas. Apie 3 600 litų - į balą. Kiek galima dar iš mūsų tyčiotis ir nuolat maitinti tik pažadais", - retoriškai klausė viena lypkiškių šeima.
Vietiniai pasakojo net tokią neįtikimą istoriją: esą naujuoju ūkio ministru paskyrus Dainių Kreivį, Klaipėdos savivaldybės valdininkai aiškino, kad LEZ zonoje apskritai nėra jokių gyventojų. Išgirdę apie tai lypkiškiai pasibeldė į ministro duris ir nustebusiam politikui prisistatė: jie - lypkiškiai.
D. Kreivys išties ėmėsi tam tikrų veiksmų, susitiko ir LEZ teritorijoje su vietos gyventojais, pažadėjo viską išspręsti, skirti lėšų. Tačiau A. Každailevičiaus ketvirtadienio vizito rezultatai vėl pasėjo nerimą ir nežinią.
"Normaliame pasaulyje iš pradžių yra iškeldinami gyventojai, o tik vėliau statomos gamyklos. Tačiau čia - Lietuva, pas mus - viskas atvirkščiai. Valdininkai ir politikai sugeba tik saldžiai kalbėti, o vėliau - meistriškai atsirašinėti ir vengti atsakomybės", - liūdnai konstatavo A. Toliušienė.
