Visu smarkumu siautėjant krizei ne vienas šalies gyventojas užduoda sau klausimą – ar gilioje ekonominėje duobėje mes esame? Ar dar toli iki tokio trapaus ekonomikos atsigavimo, koks buvo 2007–2008 metais?
Įmonių pelningumas neatskleidžia realios padėties
Kai kurie optimistiškai nusiteikę ekonomistai tvirtina, kad į šį opų klausimą iš dalies gali atsakyti įmonių pelningumo statistika. Naujausi Statistikos departamento (SD) duomenys išties gali džiuginti. Pavyzdžiui, kad 2010-ųjų III ketvirtį Lietuvos įmonių pelnas sudarė beveik 1,9 mlrd. litų. Palyginti su prieš tai buvusių metų tuo pačiu laikotarpiu, pelnas padidėjo 2,1 karto, o palyginti su ankstesniu ketvirčiu – 38,7 proc.
Per tris praėjusių metų ketvirčius vidutinis įmonių pelningumas esą pasiekė 4,4 proc., nors dar 2009-aisiais įmonės dirbo nuostolingai.
Tikinama, kad panašiais tempais kaip pernai įmonių rodikliai gerėjo ir 2003-iaisiais. Tai turėdami galvoje galėtume tvirtinti, kad krizė mus grąžino septynerius metus į praeitį. Todėl po trejų ketverių metų reikėtų laukti apčiuopiamo ekonomikos augimo, kuris atsispindėtų ne tik bejausmėse makroekonomikos statistikos lentelėse, bet ir būtų juntamas paprastų piliečių kišenėse.
Tačiau netgi SD įspėja, kad įmonių pelningumas toli gražu neatskleidžia realios padėties. „Pelnas banguoja ir tai yra momentiniai faktoriai, nereikia į tai labai jautriai reaguoti“, – toks prierašas puikuojasi prie pateikiamos praėjusių metų III ketvirčio įmonių rezultatų.
Kita aktuali statistika išties rodo, kad šiandien esame daug gilesnėje ekonominėje duobėje, nei buvome 2003 metais, iškart po Rusijos krizės. Galbūt taip giliai į ją nebuvome įkritę per visą Nepriklausomybės istoriją.
Labiausiai skandina bankų paskolos
Lyginant paprastam vartotojui svarbius 2003 ir 2010 metų ekonominius duomenis matyti, kad pastarieji kur kas prastesni.
Tiesa, SD duomenimis, per septynerius metus atlyginimai išaugo ganėtinai pastebimai. Pavyzdžiui, vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius 2010 metų III ketvirtį buvo 2082 litai ir, palyginti su 2003 metų tuo pačiu ketvirčiu, išaugo 77,2 proc. – iki 1175 litų. Atskaičius mokesčius, augimas buvo dar įspūdingesnis ir sudarė net 90,3 proc. 2003-iųjų trečiąjį ketvirtį Lietuvos gyventojai į rankas vidutiniškai gaudavo 825 litus, 2010-aisiais tuo pačiu metu – jau 1621 litą.
Bet neatsilikdami kilo ir svarbiausių energijos išteklių tarifai, būtiniausių prekių kainos. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) atstovė Loreta Kimutytė „Respubliką“ informavo, kad, pavyzdžiui, elektros kainos gyventojams per septynerius metus pakilo 33,9 proc. – nuo 24,6 cento už kilovatvalandę (ct/kWh) iki 37,2 ct/kWh.
Dar spėriau, VKEKK duomenimis, brango dujos buitiniams vartotojams. 2003 metais už kubinį metrą rusiškų dujų valgiui gaminti fizinis Lietuvos vartotojas vidutiniškai mokėjo 0,68 lito, tai pernai – jau 1,54 lito (šuolis sudarė net 121,7 proc.).
Vidutinė dujų šildymui kaina per septynerius metus pašoko ne mažiau įspūdingai – 109,5 proc. (prieš aštuonerius metus už kubinį tokių dujų metrą mokėjome 0,48 lito, pernai – 1,06 lito). Todėl beveik du kartus pakilo vidutinis tarifas už būstų šildymą – nuo 11,51 ct/kWh 2003-iaisiais iki apytikriai 21 ct/kWh 2010-aisiais.
Apskritai komunalinių paslaugų kainos, sugretinus 2003 metų pradžios ir 2010-ųjų gruodžio mėnesio rezultatus, kaip „Respubliką“ informavo SD, pasistiebė 80,9 proc., maisto produktų – 50,5 proc. Nepaisant to, smarkiai mažėjo mokių Lietuvos gyventojų. SD duomenimis, prieš septynerius metus nedarbas siekė 11,6 proc., praėjusiais metais – jau net 17,3 proc.
Bet ir tai ne svarbiausia. Svarbiausias dalykas yra tas, kad 2010-aisiais, palyginti su 2003-iųjų situacija, šalies žmonės buvo beviltiškai prasiskolinę. Vien Lietuvoje veikiantiems bankams piliečiai pernai buvo skolingi 25,079 mlrd. litų. Arba beveik po 8 tūkst. kiekvienas. Netgi naujagimiai.
Kokį procentą savo mėnesinių pajamų šeimos atiduoda bankams, šiandien niekas negali pasakyti. Nepasakė to ir „Respublikos“ vakar klausiamas Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas. Spėjama, kad suma gali siekti nuo 20 iki 75 proc. mėnesinių pajamų, o kartais – netgi viršyti jas. Todėl lieka neaišku, iš kur dauguma Lietuvos piliečių suranda pinigų susimokėti už būstą, maistui, būtiniausioms prekėms ar degalams.
Atrodo, 2003-iaisiais tokia dilema kildavo tik mažai daliai Lietuvos gyventojų.
Skurdas matomas plika akimi
Ekonomistas Romas Lazutka „Respublikai“ tvirtino, kad lyginti skirtingus metus pagal gyvenimo kokybę yra labai sunku. „Reikia atsižvelgti į daugybę faktorių. Todėl nedaugelio jų palyginimas sudarys tik paviršutinį vaizdą. Tačiau jei apvažiuotume Lietuvą, apžiūrėtume jos miestus, kaimus ir miestelius, pamatytume, kad bendras skurdo lygis juose auga sulig kiekvienais metais“, – tvirtino pašnekovas.
Vis dėlto, anot R.Lazutkos, krizė palietė ne kiekvieną. „Pažiūrėkime į miestų, ypač – didžiųjų, priemiesčius. Tenai stovi daug prabangių namų ir vilų. Iš jų matyti, kad labai maža Lietuvos dalis liko nepaliesta skurdo. Tačiau vargu ar vos vieno kito procento piliečių klestėjimas gali pataisyti bendrą vaizdą“, – sakė R.Lazutka.
Vidutinių degalų kainų palyginimas (Lt/l)
Kuras: 2003 m. / 2010 m.
Benzinas A95: 2,32 / 4,30
Dyzelinas : 2,13 / 3,85
Šaltinis: Statistikos departamentas
Vidmantas UŽUSIENIS
