Žemdirbiams nevisiškai aišku, kaip elgtis su atliekomis, kokiai kategorijai jas priskirti. Ūkininkas Gintautas Čebatarauskas iš Kauno rajono plastikinę chemikalų tarą atiduoda antrinių žaliavų surinkėjams. „Esu tvarkingas ūkininkas, atliekas rūšiuoju, atskirai atiduodu plastikines plėveles, didmaišius, chemikalų talpyklas“, – kalbėjo jis. Ūkininkas sako nežinojęs, kad chemikalų tarą kai kurie specialistai priskiria prie pavojingų atliekų.
Klaipėdos rajone ūkininkaujantis Petras Vasiliauskas pasakojo, kad susikaupus dideliam chemikalų taros kiekiui jį kartu su kitomis toksiškomis šiukšlėmis gabena į pavojingų atliekų įmonę. „Nenoriu turėti jokių rūpesčių dėl netinkamo atliekų tvarkymo, todėl dėl šventos ramybės sumoku reikiamą mokestį ir atiduodu pavojingas medžiagas į specialias vietas“, – aiškino jis.
Nuodai išlieka
Nevienodai šią tvarką aiškina ir atliekų tvarkytojai. Antrines žaliavas tvarkanti įmonė „Monmarkas“ neturi leidimo tvarkyti toksiškų atliekų, bet skelbia, kad surenka tuščius pesticidų ir herbicidų bakelius. „Tai nėra pavojinga atlieka – išplautą ir be etikečių ją priima antrinių atliekų perdirbėjai, todėl mes jas nemokamai surenkame iš žemdirbių“, – teigė įmonės vadybininkė Vaida Videikaitė.
Ji sakė esanti įsitikinusi, kad bakeliai surenkami išplauti. „Chemikalai yra brangūs, todėl ūkininkai patys suinteresuoti gerai išskalauti tarą ir panaudoti kiekvieną lašą. Be to, atliekų perdirbėjai taip pat nepriimtų iš mūsų taros, jei ji būtų nesaugi“, – įsitikinusi V.Videikaitė.
Tačiau pavojingas atliekas tvarkančios bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktorius Sigitas Ašmonas neslėpė nuostabos dėl tokio požiūrio į chemikalų tarą. „Kažin ar kas nors norėtų naudoti produktus, pagamintus iš pesticidų ar herbicidų bakelių, kuriuose neišvengiamai lieka chemikalų likučių. Mūsų įsitikinimu, ši atlieka turi būti pripažinta kaip pavojinga ir privalo būti saugiai utilizuota specialistų“, – neabejojo S.Ašmonas.
Remiasi tyrimais
„Žalvaris“ atliko laboratorinius panaudotų bakelių paviršiaus tyrimus. Chemikalų tara prieš tyrimus buvo tris kartus išskalauta, kaip ir pataria produktų gamintojai. „Tyrėme įvairiausių gamintojų tarą. Visose juose užfiksavome chemikalų likučių ir po kruopštaus plovimo. Akivaizdu, kad toksinės medžiagos įsigeria į plastikinės taros paviršių ir jų niekaip neįmanoma išskalauti“, – tikino S.Ašmonas.
Pasak jo, tara, nežinia, kiek iš tikrųjų kartų skalauta, ir dar be etikečių, neturėtų būti taip paprastai surenkama iš ūkininkų, kaip dabar leidžia įstatymai. „Tuo labiau kad žiniasklaida rašė, jog daug įvežama neaiškios kilmės kontrabandinių chemikalų. Be to, visi pesticidų ir herbicidų gamintojai perspėja, kad švariai išskalautą tarą būtina sunaikinti“, – akcentavo S.Ašmonas.
Sistemą reikia tobulinti
Žemdirbiams nereikia kruopščiai pildyti žurnalų dėl pavojingų atliekų naudojimo, jų utilizavimo, pridavimo. Tik nuo jų sąmoningumo priklauso, ar jie specializuotoms įmonėms atiduoda panaudotas alyvas, degalų filtrus, akumuliatorius, pesticidų tarą ir kitas atliekas.
Antrinių žaliavų ir atliekų surinkėjų, perdirbėjų asociacijos duomenimis, per metus į šalį įvežama 24 tūkst. tonų alyvos, o saugiam utilizavimui surenkama vos 2 tūkst. tonų. Spėjama, kad kai kurie ūkininkai ją galbūt panaudoja dirbtuvėms apšildyti, pila į senų traktorių variklius.
Aplinkos apsaugos agentūros Atliekų ir užterštų teritorijų tvarkymo kontrolės skyriaus vedėjas Audrius Želvys teigė, kad aplinkosaugininkai neturi galimybių kontroliuoti, kaip atliekomis atsikrato ūkininkai. „Galime patikrinti tik dirbtuves, servisus. Žiūrime, ar jie neatiduoda naudotų tepalų žmonėms, užuot juos išvežę specializuotoms įmonėms. Tačiau ir šioje srityje reikia tikslinti kontrolės bei galimų pažeidimų fiksavimo metodiką“, – sakė jis.
A.Želvys sutiko, kad būtina peržiūrėti ir kai kurių atliekų statusą. Šienainio plėvelė, kuri degdama išskiria kancerogenines, vėžį sukeliančias medžiagas, nuo kitų metų jau bus pavojinga atlieka. „Reikėtų peržiūrėti ir panaudotų chemikalų bakelių statusą. Europos Komisija pateikia dviprasmišką traktuotę – galima šią tarą suprasti kaip plastiko atlieką arba kaip pavojingą aplinkai ir žmogui. Žodžiu, tebeturime baltų dėmių atliekų tvarkymo sistemoje, čia dar laukia daug darbo“, – mano A.Želvys.
Ūkininkai – už švarią aplinką
Jonas Talmantas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas
Ūkininkams mokestis už pavojingų atliekų pristatymą nėra didelis. Jei prie kitų atliekų už tą pačią kainą reikės atvežti ir chemikalų tarą, žemdirbiams tai neturėtų būti sudėtinga.
Reikia priimti bendrus sprendimus
Aušra Beniulienė, Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė
Europos augalų apsaugos asociacijos duomenimis, pernai 18 šalių skalautas augalų apsaugos produktų pakuotes laikė nepavojingomis atliekomis, 7 – pavojingomis. Tų šalių, kuriose pakuotės laikomos pavojingomis atliekomis, greitai turėtų dar sumažėti. Būtų nesuprantama, jei Lietuva sugalvotų keisti pakuočių atliekų klasifikaciją. Pakuotės dažnai būna pagamintos iš didelio tankumo polietileno, kuris pasižymi labai didele energetine verte ir gali būti naudojamas elektros ar šilumos gamybai.
Augalų apsaugos asociacijų iniciatyva Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Japonijoje buvo atlikta daugybė tyrimų, per kuriuos nustatyti galimi perdirbto plastiko panaudojimo būdai. Jei chemikalų pakuotės turėtų pavojingų atliekų statusą, jas būtų galima tik deginti. Mes manome, kad tobulinant atliekų tvarkymo sistemą turi dalyvauti savivaldybės, asociacijos, žemdirbių organizacijos, gamintojai, platintojai, atliekų tvarkytojai. Visi kartu turime ieškoti sprendimų, kurie būtų kuo efektyvesni, aiškesni ir pigesni.
S. Tvirbutas
Prieš keletą savaičių teko lankytis Švedijoje ir susipažinti su ten veikiančia žemės ūkio atliekų tvarkymo sistema „SvepRetur“. Tai ne pelno asociacija, kuri pasiekė labai gerų rezultatų. Mūsų mažai šaliai jų įdiegta sistema taip pat galėtų būti sėkmingai pritaikoma. Svarbiausia, kad būtų taikomi tie patys principai: saugumas aplinkai, ekonomiškumas, visų rinkos dalyvių atsakomybė ir prisiimtų įsipareigojimų vykdymas.
