Praeitoje dalyje apžvelgėme kaip tapti „žalesniais“ ir apsisaugoti nuo ekologija besinaudojančių verslininkų spąstų. Šioje dalyje apžvelgsime populiariausius ekologiškumą garantuojančius ženklus, o taip pat trumpai apžvelgsime ekologijos raidą ir perspektyvas Lietuvoje.
Populiariausi ekologiniai ženklai
Kad nepasiklystume ekologiškų ir jais apsimetančių produktų džiunglėse, siūlome atkreipti dėmesį į šiuos populiariausius, pasaulyje pripažintus ekologinius ženklus, kuriais žymimi įvairūs produktai.
Jei norite ne tik pasirūpinti savo aplinka, bet ir padėti kitiems, įsigykite gaminių su ženklu „Sąžininga prekyba“ („Fairtrade“). Šis ženklas naudojamas daugiau nei 70 šalių. „Fairtrade“ – tai tarptautinis judėjimas, besirūpinantis gaminių kokybe ir padedantis smulkiesiems ūkininkams jų prekes eksportuoti į kitas šalis. Paprastai tokiu ženklu žymimi iš trečiojo pasaulio šalių atvežami ekologiški maisto produktai ir rankų darbo gaminiai. „Fairtrade“ ženklas garantuoja, kad nė viename etape nebuvo nesąžiningo darbo, nebuvo išnaudojami vaikai. Taip pat gaminant tokius gaminius netoleruojama lytinė, rasinė ir religinė diskriminacija.
Šiaurės Europoje plačiai paplitęs „Šiaurės gulbės“ („The Nordic Swan“) aplinkosauginis ženklas. Šiuo metu šiuo ženklu žymimos 65 produktų grupės ir beveik 6 tūkst. produktų bei paslaugų – nuo popieriaus ir skalbimo miltelių iki žaislų, viešbučių ir biodegalų.
„Mėlynasis angelas“ („The Blue Angel“) – tai seniausias pasaulyje, jau tapęs tarptautiniu aplinkosauginis ženklas, pradėtas naudoti Vokietijoje. Jis apima automobilių dalis (padangos, akumuliatoriai), statybinės medžiagos ir konstrukcijos, valymo priemones, popieriaus ir kartono gaminius, biurų įrangą, baldus, plastikinius gaminius ir t.t.
„ES gėlė“ („The EU–Flower“) – Europos Sąjungos ženklas. Juo nuo 1992 m. žymimi aplinkai palankūs produktai (išskyrus maisto produktus), o nuo 2000 m. – ir paslaugos (pavyzdžiui, turizmo).
Lietuvoje ir pasaulyje
2008 m. atliktų TNS tyrimų rezultatai rodo, jog tik 22 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad jų individualios pastangos gali nors kiek prisidėti prie aplinkos būklės gerinimo.
2009 m. bendrovės „Spinter tyrimai“ pateikti rezultatai – labiau džiuginantys: 93 proc. Lietuvos gyventojų sako, jog jiems rūpi aplinkosauga. Daugiau nei pusė (63,2 proc.) teigia prisidedantys prie gamtos išsaugojimo susirinkdami šiukšles po iškylų. 35 proc. teigė rūšiuojantys šiukšles, 28 proc. sodinantys medžius, 23 proc. atitinkamai auklėjantys vaikus.
Kaip vertinti tokius duomenis? Ekologijos aktyvistai Lietuvoje skundžiasi, kad ekologinės kultūros mūsų šalyje nėra, optimistiškiau nusiteikusieji sako, kad ji yra, bet gerokai atsilieka nuo išsivysčiusių šalių. Kodėl?
Kai 1972 m. Jungtinių Tautų iniciatyva įvyko Pirmoji tarptautinė konferencija aplinkos išsaugojimo klausimais, Lietuva buvo Sovietų Sąjungos dalis, tad informacija apie negatyvius reiškinius buvo tiesiog blokuojama. Cenzūra prižiūrėjo aplinkosaugos mokslininkus, o tai stabdė mokslinių ekologijos, aplinkosaugos ir aplinkotvarkos tyrimų raidą Lietuvoje.
Sovietinė santvarka paliko ir kitų antspaudų – kolūkių sistema sunaikino anksčiau buvusį kaimą, kuriame gyvenimas vyko gamtos ritmu. Iš ūkininkų nusavinus žemę, ji tapo „nebe mano, o visų“, tad ir atsakomybė už ją tapo „visų“, taigi – niekieno. Tas pat nutiko ir pramonės srityje.
Po nepriklausomybės paskelbimo
Atgavus nepriklausomybę labiau rūpėjo išgyventi, o ne tausoti aplinką. Vėliau mūsų šalį užgriuvo užsienietiškų prekių antplūdis, paskatinęs besaikį vartojimą. Skubėjome atsidžiaugti tuo, ko daug dešimtmečių neturėjome. Aštriau mąstantys šį reiškinį pavadino „užsienio sąvartynų invazija į mūsų skrandžius ir namus“.
Žaliosios idėjos iš Vakarų į Lietuvą atkeliavo daug vėliau, bet svetimas idėjas sutikome ne taip noriai, kaip daiktus.
Esame konservatyvūs keisdami požiūrį – jeigu iš šalies pažvelgę į Vakarų civilizacijos kelius ir klystkelius pasirinktume ne jų klaidas, o teisingus sprendimu, jau būtume žingsniu priekyje, nes vartojimas dar nėra taip giliai įleidęs šaknų mūsų sąmonėje.
Mums trūksta ir informacijos lietuvių kalba – apie ekologiją rašyti pradėti dar neseniai, o objektyvios žurnalistikos tradicijų neturime: sunku atsirinkti, kas skelbiama tik dėl sensacijos, o kas – tiesiog atstovaujant vieno ar kito gamintojo interesams.
Dar vienas svarbus niuansas – užsienyje labai stipri pilietinė visuomenė, tačiau mums prievarta diegta kolektyvinė atsakomybė padarė meškos paslaugą – tapome individualistais.
Vis dėlto lieka tikėtis, kad tai, jog buvome paskutinieji Europos pagonys, padėjo išsaugoti giluminę pagarbą gamtai. Be to, galėdami laisvai keliauti po pasaulį, pagaliau galime pasijusti jo dalimi, užuot žiūrėję tik „savo daržo“.
Šis straipsnių ciklas paremtas Loretos Glebavičiūtės, Irenos Ivenkovės, Virginijos Rimkuvienės ir Jolitos Zykutės parašyta knyga „Gyvenk eko(logiškai)“, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla.
Inesa BANIONYTĖ
Susiję straipsniai
Ekologija – kas tai? (I dalis)
Ekologija – kas tai? (II dalis)
