Mūsų stiprybė – vienybė
Alytiškę Kristiną Dūdonytę cerebrinis paralyžius lydi nuo vaikystės, bet mergina neleido negaliai pasiglemžti savo gyvenimo. Taip elgtis ji skatina ir likimo bičiulius. Jau kelerius metus Kristina aktyviai kalba apie, pasak jos, patį patikimiausią neįgaliųjų savarankiškumo garantą – asmeninio asistento įteisinimą. Alytaus miesto savivaldybė šią pareigybę įvedė nelaukdama, kol ji bus įteisinta įstatymais, todėl tokį pagalbininką turinti Kristina drąsiai tvirtina: asmeninis asistentas iš tiesų įgalina savarankiškumą ir leidžia pačiai kontroliuoti savo gyvenimą.
Vilnietė Inga Filipovič taip pat visą gyvenimą nesiskiria su neįgaliojo vežimėliu, bet jis netrukdo merginai vaidinti scenoje (netgi profesionalių teatrų trupėse), užsiimti tapyba. Tiesa, Inga neslepia, kad tai pareikalavo daug pastangų ir valios. Dėl nepritaikytų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos patalpų merginos svajonė vaidinti buvo beišslystanti, vis dėlto ji nenuleido rankų ir rado alternatyvą – kartu su bičiuliais vaidybos studijas baigė Mažojoje teatro akademijoje. Pasak Ingos, savo teisių visada reikia atkakliai siekti. Eitynės „Laimė GALĖTI“ jos gyvenime nebe pirmosios. Ir, ko gero, ne paskutinės, nes visuomenės požiūrio kaita – ilgas procesas.
Vilnietis, neseniai asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentu išrinktas Ričardas Dubickas neįgalus tapo pačioje jaunystėje. Per 1990-ųjų sausio įvykius, kuriuose nuo sovietinių okupantų patirti sužalojimai tapo negalios priežastimi, jam buvo vos per 20. Šiandien be neįgaliojo vežimėlio ir nuolatinių skausmo blokadų bei didelių vaistų dozių gyventi negalintis vyras žino – savo teises ir laisvę reikia ginti. Ne pavieniui, o visiems išvien. „Mūsų stiprybė – vienybė, – įsitikinęs Ričardas. – Tik susivieniję, susitelkę galime įrodyti, kad mes, beveik 250 tūkst. Lietuvos piliečių, turime tokias pačias teises ir mes nesileisime diskriminuojami.“
Eitynėse – neįgalieji ir iš kitų miestų
Į protesto eitynes „Savarankiško gyvenimo“ asociacija kvietė visos Lietuvos neįgaliuosius – išsiuntė kvietimus juos vienijančioms organizacijoms, patikino, kad padės su transportu. Atsiliepdami į šį kvietimą neįgalieji atvyko iš Alytaus, Panevėžio, Utenos, Šiaulių, Kauno.. Tiesa, gal ne tiek daug, kiek tikėtasi, vis dėlto savo pavyzdžiu jie įrodė, kad „Savarankiško gyvenimo“ asociacijos keliamos problemos svarbios ne tik vilniečiams, bet visos šalies neįgaliesiems.
Prie eitynių prisijungė 34 žmonės iš Šiaulių. Į sostinę jie atvyko renginio organizatorių parūpintu autobusu. Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Edita Navickienė pasakojo žinią apie Vilniuje rengiamas eitynes išplatinusi bene 20 šiame mieste neįgaliųjų integracija į visuomenę besirūpinančių organizacijų. Atsiliepė trys: Šiaulių miesto neįgaliųjų draugija, Širdininkų klubas ir Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacija. Pasak E. Navickienės, šiek tiek apmaudu, kad socialiniuose tinkluose dažnai besiskundžiantys žmonės renkasi tik pasyvų problemų viešinimo būdą, neįsitraukia į tokias pilietines akcijas. „Niekas kitas taip gerai nežino mūsų problemų kaip mes patys. Turime drąsiai ir garsiai apie jas kalbėti, siūlyti, kaip jas spręsti. Kas kitas, jeigu ne mes patys, tai padarys?“ – sako įvairių socialinių akcijų Šiauliuose iniciatorė E. Navickienė.
Jai pritaria ir Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas Jonas Dumša. „Jei patys nieko nedarysime, nesiimsime aktyvių veiksmų, mus apskritai pamirš“, – sako jis. Vienu svarbiausių Jonas vadina aplinkos prieinamumo reikalavimą. „Miestas be kliūčių“, „Miestas visiems“ – ne formalūs įrašai eitynių plakatuose, bet ir siekis bei galimybė įgalinti judėjimo problemų turinčius žmones gyventi savarankiškai. Pasak J. Dumšos, kaip tik šiuo metu vyksta diskusijos dėl Panevėžio poliklinikos pritaikymo projekto. Jame numatyta tik sutvarkyti pandusą (patekimą į poliklinikos pastatą), o liftui, į kurį tilptų neįgaliojo ar kūdikio vežimėlis, pinigų esą nėra. „Poliklinikoje neįgalieji lankosi gana dažnai, todėl labai svarbu, kad galėtume patekti ne tik į pirmą, bet ir į kitus aukštus, kur įsikūrę gydytojų, tyrimų kabinetai“, – sako neįgaliųjų organizacijos vadovas.
Gydymo įstaigų pritaikymas – labai opi problema. Iš per 340 šalyje veikiančių sveikatos priežiūros įstaigų daugiau kaip pusės jų patalpos nepritaikytos judėjimo negalią ir net 74,4 proc. regos negalią turinčių žmonių.
Pirmą kartą tokiose eitynėse dalyvavusi uteniškė Sandra Ragaišytė ragino nepamiršti ir gyvenamosios bei viešosios aplinkos pritaikymo – čia taip pat netrūksta spręstinų dalykų.
Peticiją pasirašė per 1,5 tūkst. žmonių
Savarankiško gyvenimo diena Europoje pažymima nuo 2014 metų. Kasmet gegužės 5-ąją Europos savarankiško gyvenimo tinklo iniciatyva neįgalieji, jų artimieji ragina atkreipti dėmesį į kliūtis, kurios jiems trukdo gyventi savarankiškai. Jau nebe pirmus metus apie savarankiško gyvenimo būtinybę kalbama ir Lietuvoje, šią dieną negalią turinčių žmonių aktyvistai kviečia išeiti į gatves, skleisti žinią visuomenei. Lietuvos negalios organizacijų forumas pažintį su neįgaliųjų savarankiškumo siekiu buvo surengęs Rotušės aikštėje, jo iniciatyva pernai ši diena taip pat paminėta eitynėmis. Šiemet organizacinius rūpesčius perėmė kiek daugiau nei prieš metus susikūrusi ir aktyviai veikianti asociacija „Savarankiškas gyvenimas“. Tai puikus įrodymas, kaip stiprėja neįgaliųjų bendruomenė, kaip vis drąsiau imasi pilietinių neįgalių žmonių teises ginančių akcijų.
Beje, šįkart neapsiribota vien eitynėmis. „Savarankiškas gyvenimas“ portale www.peticijos.lt prieš gerą mėnesį paskelbė peticiją „PRIEŠ neįgaliųjų diskriminaciją / UŽ neįgaliųjų teises“ ir pakvietė už ją pasirašyti. Peticijoje akcentuojama, kad neįgalieji daugiau nei du kartus turi mažesnes galimybes įgyti išsilavinimą; kad ribojamos galimybės neįgaliems vaikams mokytis drauge su visais; kad vietoj lygiaverčio uždarbio neįgaliems žmonėms mokamos minimalios išmokos; kad nepritaikyta gyvenimo ir darbo aplinka; kad trūksta paslaugų įvairiose srityse. Neįgaliesiems nepriimtinas medicininiais sutrikimais, o ne žmogaus teisėmis grįstas požiūris į juos, socialinė atskirtis juos apgyvendinant globos institucijose, atskirai nuo visuomenės; didelis šių žmonių skurdas ir nedarbas.
Šias diskriminacines problemas padėtų spręsti dar 2010 metais Lietuvos ratifikuota Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, nuoseklus ir atsakingas jos nuostatų įgyvendinimas. Deja, pasak eitynių organizatorių, Lietuvoje to dar labai pasigendama, todėl daugiau kaip 1,5 tūkst. peticiją pasirašiusių, ir keli šimtai į eitynes susirinkusių ar jų transliaciją socialiniuose tinkluose, reportažus šalies žiniasklaidos priemonėse stebėjusių žmonių reikalavo, kad JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos būtų įgyvendinamos visose srityse. Apie tai nemažai kalbėta ir šių eitynių kulminaciniame etape – prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vykusiame mitinge. Neįgalieji, juos palaikantys žmonės dar kartą priminė svarbiausias kliūtis, trukdančias jiems jaustis visaverčiais savo šalies visuomenės nariais. Jas išgirdo ir prie eitynių prisijungę politikai ir sostinės savivaldybės tarybos nariai. Eitynių organizatoriai tikisi, kad neįgaliųjų pilietinė akcija paspartins taip laukiamus pokyčius.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
