„The New York Times“ literatūros apžvalgininkė Rachel Donadio recenzuoja lenkų režisieriaus Grzegorzo Jarzynos „Makbeto“ pastatymą ir lygina jį su matytais Eimunto Nekrošiaus darbais, stebėdamasi, kodėl šio niekas neatveža į JAV.
Šios dienos menų skiltyje Charlesas Isherwoodas recenzuoja naują lenkų pastatymą „Makbetas 2008“, pristatytą „St. Ann’s Warehouse“ stulbinančioje lauko scenoje, esančioje Dambo uosto rajone. Turėjusi galimybę stebėti šį spektaklį praėjusią savaitę, visiškai pritariu Isherwoodo pozicijai.
„Vietomis šį kraujo persunktą cirką visai smagu žiūrėti, tačiau visas tas sukrečiantis seksas, pabūklų ugnis ir padūkimas visgi nepadaro šio Grzegorzo Jarzynos režisuoto lenkiško pastatymo mažiau nuobodžiu ir neįtraukiančiu“, – rašo jis. Bingo! Taip pat sutinku su Isherwoodo nuomone, kad „Makbeto“ pavertimas Busho administracijos užsienio politikos kritika nepasiteisina. „Problema yra tame, kad, prikišdamas klasikiniam tekstui tiesmuką šiuolaikinę interpretaciją, rizikuoji paversti medžiagos paveikumą niekiniu ir apriboti jos galią, ir tai, kaip bebūtų liūdna, yra būtent tas atvejis“, – tęsia jis.
Nepaisant viso kraujo, varpų ir švilpukų, „Makbetas 2008“ man pasirodė emociškai tuščias. Ir ne dėl to, kad vaidinama buvo lenkų kalba su angliškais titrais, o siužetas ir dialogai buvo apkarpyti. Beje, vienas įsimintiniausių teatrinių patyrimų mano gyvenime buvo Šekspyro vaidinimas lietuvių kalba. Taip taip, lietuvių.
Kai 1999-siais gyvenau Milane, vieną savaitgalį praleidau „Piccolo Teatro Strehler“ žiūrėdama du nuostabius žymaus lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklius – „Makbetą“ ir „Hamletą“. Jei Jarzynos „Makbetas“ bando nustebinti pigiais triukais, Nekrošiaus pastatymai atskleidė pačią Šekspyro kūrinių sielą. Ir visai nesvarbu, kad neišverčiama kalba buvo redukuota į fragmentiškas skambias frazes (su itališkais titrais). Spektakliai labiau priminė performanso meną. Vienoje scenoje Hamletas stovėjo po didžiuliu lėtai tirpstančio ledo luitu, ir lašėjimo garsas buvo sustiprintas, sukeldamas nepaprastai intensyvų efektą.
Nekrošius yra gerai žinomas Europoje – jo „Anos Kareninos“ pastatymas sulaukė Romoje puikių įvertinimų šį pavasarį, jis gavo svarbius apdovanojimus Rusijoje ir Italijoje, bet Amerikos publikai, deja, jo kūryba yra praktiškai nežinoma. Tačiau štai šiame straipsnyje teigiama, kad Arthuras Milleris kartą atsiliepė apie Nekrošių kaip apie „kažkokį genijų“ ir pavadino jo spektaklį, žiūrėtą 1985 m., „vienu geriausių kada nors gyvenime matytų dalykų“.
Ar man kas nors gali paaiškinti, kodėl Nekrošius niekada nebuvo apsilankęs Valstijose? Jei „St. Ann’s Warehouse“ gali rasti būdą „importuoti“ įtartiną lenkišką „Makbetą“, Linkolno centras ar Bruklino muzikos akademija tikrai galėtų pagalvoti apie tai, kaip atvežti čia nuostabų lietuvišką Šekspyro pastatymą, „Faustą“ arba rusų klasiką. Ar kas nors dar matė Nekrošiaus spektaklius? Ar kas nors čia gali man paantrinti?
Rachel Donadio
