Eimuntą Nekrošių intensyvių operos repeticijų metų kalbina Gediminas Šeduikis.
Teatre rytą vakarą vyksta „Valkirijos“ repeticijos. Susipažinote su pastatymo dalyviais, atlikėjais. Ar labai pasikeitė operos pastatymo koncepcija prieš pradedant dirbti ir dabar?
Nelabai. Spektaklio sumanymas tebėra toks, kaip ir galvojau, tačiau pakeitimai neišvengiami. Kiekvienas solistas labai individualus. Visi skirtingai, savaip supranta muziką, vaidmenį, kitokios faktūros ir t. t. Labai smagu stebėti atlikėjus, kaip jie interpretuoja muziką, vaidmenis, kaip įvairiai vaidina. Atsiranda tokių paklaidų, kurios man labai mielos. Niekada nevertinau aklo tikslumo ar pakartojimo – tai ne vertybė, daug įdomiau – autorinis atlikimas. Kiekvienas solistas vaidmeniui suteikia papildomų spalvų, niuansų.
Pirmąkart taip stipriai pajutau atlikėjų skirtumus. Dažnai tenka žiūrėti į operą naujoko akimis. Negaliu atsistebėti dainininkais. Stebiuosi, kaip jie išmoksta partijas, tiek daug teksto, didžiulis emocinis ir fizinis krūvis. Operoje daug daugiau „namų darbų“ negu dramoje. Dramoje kartais pradedame nuo nulio, o čia to niekaip negali būti. Už solisto pečių – didžiulis išsimokslinimas ir patirtis.
Ką manote apie dainininkus kaip aktorius? Ar nebaugina jų statika ir nejudrumas?
Dirbdamas Italijoje ir Rusijoje tokią nuomonę pakeičiau kardinaliai. Teko dirbti su žmonėmis, niekuo nenusileidžiančiais geriausiems teatro aktoriams. Nustebino jų erudicija, mąstymas, intelektualumas. Prisimenu Furlanetto, Zilenskają (bosas Ferrucio Furlanetto, sopranas Jelena Zilenskaja. – Red. past.). Tikros asmenybės. Aktorius ir dainininkas negali būti „tabula rasa“, reikia daug žinoti, skaityti, domėtis ne tik artimiausiais profesiniais dalykais.
O Jūs ar dažnai klausotės muzikos?
Nesu didelis melomanas. Kartais klausau, bet ypatingo poreikio nejaučiu. Turiu namuose daug plokštelių, muzikos įrašų. Kartais netgi „popso“ pasiklausau.
Ką manote apie operų pastatymus?
Negaliu suprasti šiuolaikinių operų pastatymų, viskas sulaužyta ir iškraipyta. Nebėra operos sakralumo.
Opera – tai tradicija. Lyg tautos vertybių kodeksas. Nevalia sudarkyti tradicijos. Tradicinė opera turi daug žavesio. Žinoma, gyvename kitais laikais, todėl reikia šiek tiek nuvalyti dulkes, nubraukti voratinklius, tik labai atsargiai.
Kaip „įklimpote“ į operos žanrą?
Buvo toks Cesare Mazzonis, „La Scala“ teatro meno vadovas. Jis matė mano dramos teatro pastatymus. Pasiūlė išmėginti jėgas operoje. Jam sakiau, kad nesu muzikantas, sunkiai suprantu muziką, tačiau jis mane įtikino.
Didelio rezonanso sulaukė jūsų režisuota Leonido Desiatnikovo opera „Rozentalio vaikai“. Kodėl Maskva taip skandalingai reagavo?
Labiausiai niršo operos konservatoriai ir politikai. Įtampa neatslūgo iki pat premjeros. Puiki opera. Tokia „vagzalnaja“ ir klasikos konfrontacija kai kam nepatiko. Pusė liaudies rėkė prieš: kaip galima Maskvos didžiojo teatro scenoje rodyti gašlias prostitutes, kita pusė sakė: taip, reikia keliauti tolyn, kultūra nestovi vietoje. Buvo labai sunku dirbti tokiomis sąlygomis. Panika trukdo kūrybiniam darbui. Aš mėgstu dirbti ramiai.
Kaip ruošiatės „Valkirijos“ pastatymui? Kur semiatės įkvėpimo?
Neturiu jokio recepto. Kiekvienas darbas – naujas karas. Neturiu pasiruošimo taisyklių ar sistemos. Žinoma, tai sunkina darbą, bet kiekvienas pastatymas unikalus. Negali vadovautis patirtimi. Apskritai mene patirtis neegzistuoja.
Klausau „Valkirijos“ įrašų, stengiuosi vizualizuoti muziką mintyse. Kartais Wagnerio muzika kelia baimę. Gaila, kad negaliu suprasti muzikos taip, kaip ją supranta muzikantai. Jaučiuosi kaip invalidas, „kompleksuoju“. Neslepiu savo nežinojimo ir visiems dirigentams prisipažįstu.
Stengiuosi intuityviai nujausti muzikos kalbą, nenoriu operos apkrauti vien teatrinėmis priemonėmis. Kartais tenka atsisakyti tam tikrų režisūrinių sumanymų vardan muzikos. Kaip sako dainininkai: „Jeigu blogai dainuosiu, tačiau gerai vaidinsiu – vis tiek visi žinos, kad blogai dainuoju...“
Ar labai skiriasi dramos ir operos režisūra?
Operoje negali tuščiažodžiauti. Ten viskas griežta ir tikslu. Natos, taktai, frazės... Nei daugiau, nei mažiau. Opera – tai disciplina. Operoje viskas labiau apskaičiuota: turi ribotą laiką repeticijoms, griežtą tvarkaraštį, negali per naktį sėdėti su atlikėjais ir šnekučiuotis... O dramoje kitaip. Drama lankstesnė. Ten gali ieškoti dviprasmybių, pasukti istoriją kita linkme, gali atsiremti į kokį nors emocinį tašką ir aplinkui rutulioti. Bet man patinka operos discipliniškumas. Esi priverstas susikaupti, susitelkti. Nelieka laiko tinginiauti.
Daugiau skaitykite žurnale „Bravissimo“ Nr. 3/2007
Žurnalas „Bravissimo“
