Po ketvirtadienį vykusios spaudos konferencijos kovotojai išdalino dar ne vieną interviu, o kalbėdamas su „Matchroom Boxing“, E. Stanionis papasakojo apie kitokį J. Enniso stilių nei buvusiu varžovų, kalbėjo apie nuo pat pirmos dienos bokse naudojamą „ausinių“ gynybą, atskleidė, kaip arti buvo pasitraukimo iš bokso ir kodėl kartais kovos planas gerokai pasikeičia jau būnant ringe.
„Jis kartais prasileidžia smūgius, bet kiti kovotojai galbūt ne tiek daug spaudžia ir pasitraukia, tad turėsiu tuo pasinaudoti“, – atskleidė E. Stanionis.
– Turi vieną geriausių tiesių smūgių („jab‘ų“, – aut. past.) bokse. Kiek jis bus svarbus?
– Jis taip pat turi kitokį stilių – kontratakuoja. Nes kartais aš išmetu „jab‘ą“ ir žinau, kad varžovas nekontratakuos, bet jis – gali. Tad turiu sukurti spąstus, kad tai suveiktų. Pažiūrėsim.
– Ką turėjai sparingui – kairiarankius ar dešiniarankius?
– Absoliučiai visus. Aš nemėgstu daug sparingų. Jei jau sparingas – tai stiprus, atiduodu viską.
– Visada toks buvai?
– Nemanau, kad reikia daug sparingo. Kai atvykau į Jungtines Valstijas, čia per savaitę trys kartai sparingo. Galbūt keturi raundai dar būtų nieko, bet kai sparingas aukšto lygio, tarkim, 10 ar 12 raundų – tai penki su vienu varžovu, penki su kitu, dar vienas su dar kitu... Tai labai sunku. Negali taip daryti, nes paliksi viską treniruočių salėje.
Šalia sėdėjęs E. Stanionio treneris Marvinas Somodio atskleidė, kad E. Stanioniui sunku surasti sparingo partnerių, kadangi po vieno kieto sparingo jie tiesiog nebegrįžta, nors būna naudojamos 16 uncijų pirštinės.
– Kaip apibūdintum savo stilių? Nes žiūrint tavo kovas atrodo, kad gali būti ir aktyvus smūgiuotojas, ir boksuotojas, ir spaudžiantis kovotojas. Kaip pats save apibūdintum?
– Nežinau... Va, J. Ennisas sako, kad aš kvailas, tiesiog einu tiesiai į priekį ir viskas. O aš galvoju – gal taip ir atrodo, bet.. Iš išorės gal ir taip atrodo, bet aš bandau kurti spąstus, kartais padarau kitus dalykus... Tad nežinau. Manau, kad nesu tik spaudžiantis kovotojas. Suprantu, ką jis turėjo omenyje, kai pasakė „kvailas, tiesiog einantis į priekį“, bet galbūt taip tik atrodo.
– Leisk paklausti – ta „ausinių“ gynyba, kurią turi nuo mėgėjų laikų ir dabar kaip profesionalas. Kaip tai pavyksta? Nes dažniausiai kovotojai po tokių kovų, nepriklausomai nuo to, ar laimi, ar pralaimi, būna labai sumušti. Tu – ne.
– Aš? Mane sumuša nemažai, pažiūrėk į titulinę kovą ir į mano veidą.
– Ne, ne, aš turiu omenyje ankstyvesnę karjeros stadiją.
– Taip, anksčiau taip būdavo, nes kovos trukdavo mažiau raundų ar pan. Bet vis tiek aš šiek tiek gaunu į galvą ir galvoju „o Dieve“.
– Tau visada tai patiko?
– Taip, būtent – toks mano stilius. Nors atrodo, kad tu blokuoji, bet tie smūgiai vis tiek paliečia odą.
– Mane tai erzindavo – net jei smūgis blokuotas, vis tiek smegenys kratomas...
– Taip, bet aš darau tai nuo pat pirmos dienos ir aš kalbu apie veido išorę. Jis atrodo, lyg būtum išėjęs iš karo lauko.
– Kai po dvejų metų pertraukos vyko tavo kova su Gabrieliu Maestre, kaip fiziškai jauteisi ringe? Ar jauteisi savimi, ar kaip žmogus, grįžęs po ilgos pertraukos?
– Tai buvo beprotiškas jausmas. Aš juokiausi eidamas į ringą, labai džiaugiausi, kad pagaliau viskas įvyko, kad turiu kovą. Labai pasiilgau to, nes turėjau kitą komandą, turėjau problemų su vadybininkais. Bandžiau padaryti viską, kad gaučiau kovą, bet nieko nevyko. Mano buvęs vadybininkas vis žadėjo: „kitą mėnesį, kitą mėnesį“. Įsivaizduok – du metus aš tik treniravausi ir treniravausi, be jokių pajamų, be nieko. Ir galvojau – kam visa tai? Gal man reikia daryti kažką kitą?
– Kaip arti buvai to sprendimo?
– Labai arti. Manau, kad tai neįvyko tik dėl mano žmonos. Ji nesakė „baik ir eik dirbti“, ji nėra ta, kuriai rūpi tik pinigai. Jai rūpi, kad daryčiau tai, ką myliu. Ji – interjero dizainerė, o aš jau galvojau, gal reikia daryti kažką kita, bet ji pasakė, kad jei jau išeinu iš bokso, tuomet negali sugrįžti. O aš buvau neužtikrintas.
– Kaip manai, ar tavo neaktyvumas buvo tiesiog nesėkmė?
– Tik nesėkmė.
– Taigi tai nebuvo galimybių ar varžovų trūkumas?
– Nebuvo jokių galimybių. Aš niekada neatsisakiau jokios kovos. Kai kovotojai sako, kad būna pasirinkimai, pavyzdžiui, trys ar keturi variantai – man niekada nebuvo duotas joks pasirinkimas. Visada buvo taip: duoda kažką – sakau „taip“. Todėl kai sako, kad aš esu „A“ pusė, aš sakau, kad esu „B“ pusė – priimu tai, kas duota, ir tiek. Aš net nesuprantu, kodėl manęs klausia, ar sutinku su kažkokia kova – aš visada sakau „taip“.
– Ar yra buvęs čempionas iš Lietuvos?
– Ne, aš esu pirmasis.
– Tai juk milžiniškas pasiekimas.
– Tikrai taip. Tai svarbu ir vaikams, kurie auga – jie turi matyti, į ką lygiuotis. Nes aš neturėjau į ką lygiuotis. Tiesiog turėjau beprotišką svajonę tapti pasaulio čempionu. Kai buvau vaikas, pasakiau sau: „Turiu kovoti Amerikoje, jei noriu būti pripažintas“, nes čia – bokso sostinė.
– Ar tavo CV yra kovotojas, kuris būtų panašus į J. Enniso stilių?
– Profesionalų bokse – ne. Bet mėgėjų ringe kovojau su olimpinių žaidynių čempionais, sidabro medalininkais, pasaulio čempionais. Kovojau su labai gerais kovotojais ir laimėjau. O ten tik trys raundai. Bet profesionalų lygyje – ne, nesu matęs nieko tokio kaip jis.
– Ką būtina saugoti, kai kovoji su tokiu kovotoju kaip J. Ennisas, kuris keičia stovėseną, turi smūgio jėgą, greitį, pasitikėjimą?
– Jis turi tą raumenų sprogstamumą. Metamos kombinacijos yra greitos. Reikia stebėti viską, nes jis stiprus. Smūgiai į pakaušį, smūgiai žemiau juostos...
Bet žinai, kartais, kai ateini į ringą, visa tavo paruošta taktika nueina vėjais. Mano galva, reikia kovos metu rasti raktus pergalei. Tu gali planuoti kiek nori, gali žiūrėti vaizdo įrašus ką jis daro, bet kai įeini į ringą, jauti laiką, greitį – viskas gali pasikeisti tiek jam, tiek man. Aš mėgstu eiti nuo raundo prie raundo.
– Ar pavyko susisiekti su žmona?
– Taip, viskas gerai. Ji sakė, kad kūdikis laukia iki balandžio 14-os.
– Gal kvailas klausimas, bet jeigu kūdikis negims iki šeštadienio – ar tu išjungi telefoną ir susikoncentruoji į kovą? Kaip elgsiesi? Juk situacija – unikali.
– Taip, situacija unikali. Jei ji pradės gimdyti šeštadienį... Bet žinai, dar ir laiko skirtumas – 7 valandos. Ji man sakė – „būk pasiruošęs, jei manęs nebus, vėliau atsiųsiu asmenukę, viskas bus gerai“. Tad, jei Dievas duos, viskas bus gerai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
