Nuvertus Hosnį Mubaraką kiti pasaulio tironai turėtų susirūpinti, kuris kris kitas. Foreignpolicy.com apžvelgė kelias kandidatūras.
Kim Jong Ilas, Šiaurės Korėja
Atsiskyrėlei Karalystei, kaip dar vadinama Šiaurės Korėja, nuo 1994 metų vadovauja negailestingasis Kim Jong Ilas, kuris paveldėjo sostą iš tėvo Kim Chen Ilo, išbuvusio prie valdžios vairo 46 metus. Kim Jongas turi ne vieną titulą, tačiau šaliai vadovauja kaip „aukščiausios valstybės institucijos“ - Valstybės gynybos komisijos pirmininkas.
Kim dinastija išbuvo valdžioje 63 metus ir šie metai buvo tragiški Šiaurės Korėjos gyventojams, kurie badavo ir buvo persekiojami. Š. Korėjoje draudžiama naudotis internetu, ribojama žinių transliacija iš užsienio, kontroliuojami tarptautiniai skambučiai. Žmonės nuolat susiduria su Šaltojo karo stiliaus propaganda, kurią platina Centrinė Korėjos naujienų agentūra. Žmonėms tremiami į darbo stovyklas ir visi patogumai yra griežtai draudžiami, bet kokios mintys, kurios kertasi su šalies politika, yra draudžiamos. Apytiksliais paskaičiavimais, apie 150 000 žmonių šiuo metu yra kalėjimuose dėl savo pažiūrų.
Šiuo metu sunkiai sergantis Kim Jong Ilas pranešė apie savo ketinimus perduoti šalies valdymą sūnui Kim Jong Unui, kuris tikėtina turėtų pratęsti labai kantrių Š. Korėjos gyventojų kančias.
Kim Jong Ilas (SCANPIX nuotr.)
Muammaras al-Qaddafis, Libija
Prieš 41 metus jaunas kariuomenės kapitonas vardu Muammaras al-Qaddafis įvykdė karinį perversmą prieš Libijos karalių Idrisą. Dabar 68 metų M. Qaddafis yra vis dar valdžioje. Jis priėjo prie šalies vairo JAV prezidento Richardo Nixono, vadinusio jį Viduriniųjų Rytų „pamišusiu šunimi“, pirmosios kadencijos laikais.
Geriau žinomas dėl savo absurdiškų išsišokimų, o ne dėl valdymo stiliaus, M. Qaddafis yra labiau juokingas, nei bauginantis. Nors valdžia teoriškai ir priklauso žmonių komitetams ir netiesiogiai išrinktam Generaliniam žmonių komitetui, praktiškai šios struktūros sukurtos tam, kad užtikrintų ilgą M. Qaddafio viešpatavimą, kuris neturi jokio oficialaus titulo. Jokia politinė grupė neturi teisės pasisakyti prieš M. Qaddafio 1969 m. revoliucijos principus, kurie yra išdėstyti Žalioje knygoje, kurią M. Qaddafis išleido ankstyvais savo viešpatavimo metais (tai keistas arabiško nacionalizmo, socializmo ir islamo mišinys).
M. Qaddafio keista ir represinė politika turi įtakos tam, kad pagrindinės šalies institucijos nesugeba tenkinti įprastų žmonių poreikių. 500 žmonių šiuo metu yra kaliname dėl politinių nusikaltimų. Šiandieninė Libija, kurioje klesti korupcija, yra blogai pritaikyta įsitvirtinimui šiuolaikiniame pasaulyje.
M. al-Qauddafis (SCANPIX nuotr.)
Robertas Mugabe, Zimbabvė
Robertas Mugabe kadaise nugalėjo Rhodesia baltųjų daugumą ir įkūrė savo juodaodžių daugumos valstybę. Jis atrado save taikydamas smurtą kaip pagrindinę vadovavimo priemonę. Jo pirmaisiais taikiniais 1980-aisiais buvo gentys, kurios palaikė kitus pasipriešinimo lyderius. R. Mugabe pajėgos žiauriai nužudė per 30000 Ndebele mažumos narių.
Pastaraisiais metais R. Mugabe pasidarė dar negailestingesnis. Jo galvažudžių grupė engė ir bandė nužudyti aukšto rango opozicijos atstovus, taip pat opozicijos rėmėjus. Jo rūstybė pasireiškė ir tuomet, kai jis įsakė buldozeriu sugriauti 700 000 lūšnyno gyventojų namų.
Nuskurdimas šalyje nuolat auga, o infliacija smarkiai smogė per BVP vystymąsi. Per praėjusius kelis mėnesius įvyko kelios politinės žmogžudystės. Būtent todėl R. Mugabe turėtų susirūpinti, nes viešasis nepasitenkinimas dėl jo žmogžudiškos politikos nuolat auga.
Robertas Mugabe (SCANPIX nuotr.)
Broliai Castro, Kuba
1959 metais revoliucionierius Fidelis Castro nuvertė ankstesnį Kubos lyderį Fulgencio Batistą, pradėdamas 50 metų trukmės Kubos transformaciją į niūrią komunistinę valstybę. Nors 2008 metais sveikatos problemos privertė F. Castro perduoti prezidentavimą broliui Rauliui Castro, Kuba išliko vienos partijos valstybe, kurioje beveik visos politinės ir pilietinės laisvės yra suvaržytos.
Nuomonių prieštaringumas yra griežtai draudžiamas šioje komunistų partijos šalyje, už tai žmonės Kuboje engiami ir sodinami į kalėjimus. Judėjimo laisvė, įskaitant teisę palikti salą ir patiems rinktis gyvenamąją vietą, čia yra suvaržyta. Vyriausybė kontroliuoja žiniasklaidos priemones, prieigą prie interneto ir jo turinį. Akademinė laisvė taip pat neegzistuoja, o bet koks nesankcionuotas daugiau nei trijų žmonių susibūrimas gali pasibaigti laisvės atėmimu.
Šiandien šalis yra nusilpninta ekonominės stagnacijos, kurią sukėlė Castro rėžimas. Raulis Castro įvykdė keletą reformų, į kurias įėjo kuklūs ekonominiai pasikeitimai ir kelių tuzinų politinių kalinių paleidimas 2010 metais. Bet vis dėlto, Kubos ateitis lieka senstančių lyderių rankose, kuriems politikos demokratizavimas yra neįmanomas dalykas.
Broliai Castro (SCANPIX nuotr.)
Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Aleksandras Lukašenka – tai paskutinis Europoje išlikęs diktatorius. Šešiolika jo valdymo metų nukėlė Baltarusiją į ekonominę ir politinę dykumą. A. Lukašenka – tai tarsi Rusijos Brežnevas – jo slaptoji policija iki šiol naudoja akronimą KGB. A. Lukašenkai pavyko nuslopinti opoziciją, o patys baltarusiai mato tik lygiagrečią realybę, kurią jiems piešia valstybės kontroliuojama žiniasklaida.
Tačiau šio politinio galiūno padėtis nėra saugi. A. Lukašenko oficialiai surinko absurdišką 80 % daugumą per gruodį vykusius prezidento rinkimus, tačiau rezultatai buvo plačiai pasmerkti ir apgaulingi. Ir kai tūkstančiai demonstrantų užliejo Minsko gatves, saugumo pajėgos „liberaliai“ panaudojo savo lazdas ir suėmė šimtus protestuotojų. Tarp sulaikytųjų buvo daug opozicijos kandidatų, kuriems grėsė kalėjimas iki dešimties metų. A. Lukašenka net šaipėsi: „Daugiau šioje šalyje nebus jokios kvailos demokratijos“.
Diktatūros dažnai svyruoja, kai žmonės suvokia, kad laisvė ir klestėjimas dominuoja tarp jų kaimynų, tuo metu, kai jie neturi nieko. Baltarusija ribojasi su Lenkija, Lietuva ir Latvija – visos ankščiau buvo komunistinės valstybės, o dabar yra ES narės ir turi plačias laisves ir gerą ekonomiką. Apsuptas gerais pavyzdžiai ir negalėdamas pašalinti opozicijos, A. Lukašenka gali atsisveikinti su ramiu miegu.
A. Lukašenka (SCANPIX nuotr.)
