Grožio studijos „Oranžinis stilius“ savininkė Aušra Vitkuvienė visai neseniai grįžo iš tūkstančio salų šalies Indonezijos. Keliaudama turistų nepramintais takais ji pamatė tikrąją laukinės gamtos ir kontrastų žemę, o vietos gyventojai pakerėjo savo nuoširdumu.Turistų nepramintais takais
Aušra Vitkuvienė yra buvusi ne vienoje Europos šalyje. Tai, kas galėtų ją nustebinti, dar reikėtų ilgai paieškoti, tad gavusi pasiūlymą vykti į tolimąją Indoneziją nė nedvejodama susikrovė daiktus. Nors kelionė, su keliais persėdimais į tūkstančio salų žemę, buvo kiek sudėtinga laikinus nepatogumus atpirko įspūdžių ir potyrių gausa.
Aušra, kartu su čia jau ne kartą buvusiu draugu, turistų nepramintais takais mašinomis, laivais, lėktuvais, motociklais, dviračiais, arkliais ir pėsčiomis apkeliavo keturias salas. Kelionę jie planavo savarankiškai, tad galėjo pamatyti tai, ko jokia agentūra negalėtų organizuoti.
„Didžiausias malonumas ir buvo, kad gali sau leisti laisvai keliauti po šalį ir taip pažinti gamtą, žmones. Visai kas kita, kai tave kelionių agentūra, rodydama tik fasadinę, turistams skirtą pusę, nuveža į kokią nors vietą“, – teigė A.Vitkuvienė.
Pirmąją savaitę Aušra su bičiuliu keliavo po laukinėje gamtoje įkurtus kaimelius, bet kada galinčių prabusti ugnikalnių papėdes, nuostabius laukinius paplūdimius, nežinia kada statytas šventyklas, gyvūnų parkus, o paskutinėmis dienomis mėgavosi vietinių gyventojų, garsėjančių savo giliomis masažų tradicijomis, teikiamomis grožio ir sveikatinimo paslaugomis.
„Dideliuose Indonezijos miestuose nėra ko ilgiau užsibūti. Išskyrus dangoraižius, kurie būdingi ir Europos didiesiems miestams, ten nėra ką žiūrėti. Turistus Indonezija traukia savo nuostabiais paplūdimiais, povandeniniu pasauliu ir laukinės gamtos kontrastais. Tad daugiausia laiko praleidome būtent keliaudami po civilizacijos nepaliestas salas“, – kalbėjo A.Vitkuvienė.
Be taisyklių
Keliautojus iš Lietuvos labiausiai sužavėjo gamtos grožis. Didžioji dalis salų gyventojų užsiima žemės ūkiu. Nors kalnuotos vietovės daržovėms ir ryžiams auginti nelabai tinkamos, bet vietiniai gyventojai sugebėjo prisitaikyti ir prie tokių sąlygų.
Tipinis kraštovaizdis – augalų terasos: kalnuose įrengti savotiški laiptai, ant kurių auginami ryžiai ir daržovės.
„Tai vulkaninės kilmės salos, lygumų ten nėra, tad ir daržo negali padaryti tokio kaip pas mus.
Nelabai įsivaizduoju kaip, bet jie augina tose terasose ryžius ir daržoves, nes tai yra pagrindinis jų maistas. Virš terasų – bananmedžiai, atogrąžų augalai, o ant kalnų viršūnių – sniegas“, – pasakojo Aušra.
Pasak panevėžietės, lietuviai vien išgirdę žodį „krizė“ jau puola į paniką ir galvoja apie blogiausią scenarijų, o vietiniai gyvena bet kada galinčio išsiveržti ugnikalnio papėdėje ir nesuka sau dėl to galvos.
Prie vieno tokių ugnikalnių Aušra sutiko tekančią saulę. Ją labai nustebino, kad ugnikalnis, ant kurio užlipus galima pažvelgti į vidų, nėra nei aptvertas jokiomis apsauginėmis tvorelėmis, nei įspėjamaisiais ženklais, kad toks laipiojimas gali būti pavojingas.
„Tavo reikalas, ar įgriūsi, ar ne. Saugumas yra tavo rūpestis, bet gal čia ir slypi visas žavesys: absoliuti laisvė ir jokių taisyklių.
Nors į viršų vedė 250 laiptelių, bet šie buvo taip apnešti iš ugnikalnio krentančiomis dulkėmis, kad pasijutome kaip tikri alpinistai“, – pasakojo A.Vitkuvienė.
Ekstremaliai atrodė ir važiavimo sąlygos Indonezijoje: čia važiuojama nesilaikant jokių taisyklių, tačiau kad ir kaip keista būtų, avarijų labai mažai.
Populiariausia transporto priemone – motociklu teko važiuoti ir Aušrai. Eismo intensyvumas ir važiavimas kita puse panevėžietei buvo sunkiai įveikiama užduotis.
„Praktiškai visomis įmanomomis transporto priemonėmis teko ir mums pasinaudoti, tik rikšomis – ne. Kai už lango svilinantis karštis ir beveik nėra kuo kvėpuoti, mašina su kondicionieriumi – tikras išsigelbėjimas. Teko ir pačiai vairuoti ten labai populiarią susisiekimo priemonę – motociklą. Juo keliauja ir senoliai, ir vaikai, veža ir malkas, ir šieną, ir vištas – viską, ką įmanoma.
Tačiau pravažiavusi tris kaimus sau pasakiau stop. Iš pradžių maniau, kad bus labai paprasta, juk motociklais net kūdikius veža, bet jie pripratę prie tokio intensyvumo ir laviravimo tarp iš visų pusių belendančių transporto priemonių, o mane tai gąsdino“, – prisipažino Aušra.
Harmonija su gamta
Indonezija garsėja ir savo šventyklomis, dažnoje ir dabar atliekamos įvairios apeigos, o kai kurios kaip vaiduokliai pasitinka keliautojus. Tik, skirtingai nei Europoje, jos muziejais nevirtusios. Šventyklų išskirtinumas tas, kad apeigos atliekamos dažniausiai po atviru dangumi.
„Aplankėme penkias šventyklas. Labiausiai sužavėjo šventovė prie kalno, kuriame gyvena tūkstančiai šikšnosparnių. Vartai, stalai, įvairūs apeigoms skirti atributai – viskas apdergta šių skraiduolių“, – įspūdžiais dalijosi A.Vitkuvienė.
Keliautojus stebino tai, kad gamta ir žmogus taip natūraliai ir harmoningai susilieję, kad sunku nubrėžti ribą, kur prasideda ir baigiasi laukinis ir civilizuotas pasaulis.
Indonezijoje keliautojai nerado ir Europoje mėgstamų zoologijos parkų, kurių lankytojai gali grožėtis laukinėje gamtoje gyvenančiais gyvūnais. Kone kiekvienoje didesnėje saloje galima buvo atrasti tiesiog šventas vietas, kuriose yra gyvūnų. Aušra su kelionės draugu, lankydamiesi beždžionių parke, buvo apvogti. Ne, ne vietinių ilgapirščių, o šeimininkių beždžionių.
„Ten svečias esi tu, o ne jos. Auskarus ir kitus papuošalus greitai nusiėmiau, nes jos gali užlipti tau ant galvos, ir apvogti, ir įkąsti, jeigu joms nepatiksi. Čia vėlgi savo saugumu turi rūpintis pats. Nors parke kabo lentutė su draudimu maitinti ir girdyti beždžiones, tačiau jos pačios iš mūsų kuprinės išsitraukė buteliukus vandens“, – kelionės nuotykiais dalijosi moteris.
Teko pasinerti ir į vandenyno gelmes, kur galima pamatyti įspūdingo dydžio vėžlių, koralų plantacijas ir kriauklių kalnus, tačiau tai gana rizikinga, nes didelė tikimybė susižaloti.
„Turistams pritaikytuose paplūdimiuose vandenyno dugnas išvalytas, tačiau ten, kur keliautojai neužklysta ir gilesniuose vandenyse, tiesiog didžiuliai kalnai kriauklių, į kurias nesunkiai galima įsipjauti. Nors daugelį turistų į Indoneziją traukia būtent galimybė panardyti, nepatyrusiems narams nėra labai saugu“, – pasakojo A.Vitkuvienė.
Moka būti laimingi
Indonezijoje atostogautojus iš Lietuvos sužavėjo ne tik civilizacijos nepaliestas gamtos grožis, bet ir vietinių gyventojų svetingumas, paslaugumas. Didžiosiose salose išplėtotas turizmas, tad net ir trimečiai jau moka kelias frazes pasakyti angliškai. Nors iš keliautojų vietiniai stengiasi išgauti kuo daugiau naudos, yra labai paslaugūs.
„Vairuotojas, mus vežiojęs po šalį, jautėsi atsakingas už mus visą kelionę: visada ir visur buvo pasirengęs padėti. Jeigu jau apsiėmė globoti, tai iki galo. Vietiniai labai paslaugūs ir malonūs, bet visur stengiasi gauti naudos, tad čia labiausiai padėjo geri derybų įgūdžiai“, – pasakojo A.Vitkuvienė.
Indonezija (nuotr. Gamintojo)
Tačiau labiausiai sužavėjo vietinių mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir gebėjimas gyventi pasitenkinant itin mažais poreikiais. Pasak Aušros, dažnas lietuvis visada kuo nors nepatenkintas: neturi to ar ano, o vietiniai Indonezijos žmonės gyvena suklypusiose ir vėjo perpučiamose pašiūrėse ir jaučiasi laimingi.
„Net nesitiki, kad gali tiek mažai reikėti. Jiems nieko nereikia: nei drabužių, nei batų, vaikai žaidžia su tuo, ką randa gamtoje. Dažnas iš mūsų dirba vien tam, kad nusipirktų gražesnius batus ar kitą daiktą. Tačiau tenykščiai tarsi sako, kad žmogui reikia daug mažiau, nei turi. Jų laimės receptas ir yra tas, kad moka pasitenkinti mažais dalykais“, – įsitikinusi Aušra.
Indonezija (nuotr. Gamintojo)
Lietuviai buvo apgaubti dėmesiu, jie pasijuto tikromis žvaigždėmis, nes vietiniai, ypač vaikai, norėjo kartu nusifotografuoti. Dažniausiai europiečiai fotografuodamiesi stengiasi, kad į kadrą patektų kuo mažiau pašalinių žmonių, o Indonezijos gyventojai, ypač vaikai, – atvirkščiai.
„Vietiniams buvo keista matyti baltaodį žmogų, todėl stengėsi mus pakalbinti, paliesti, nusifotografuoti. Jeigu sutikdavai nusifotografuoti su vienu iš jų, prašydavo visi iš eilės“, – kalbėjo A.Vitkuvienė.
Spalvų mozaika
Pirmąją savaitę praleidę laukinėje Indonezijoje panevėžiečiai paskutines kelionės dienas mėgavosi Balio salos, labiausiai pritaikytos turistams, teikiamais malonumais. Anot Aušros, matyti vaizdai gerokai skyrėsi nuo prieš tai aplankytų vietovių.
Ši sala įdomi savo spalvų mozaika: vietiniai kiekvieną rytą gyvomis gėlėmis apkaišo savo namus ir mašinas, nes tiki, kad tai juos apsaugos nuo nelaimių. Dar vienas išskirtinumas – kur tik įmanoma įrengti vandens fontanėliai ir baseinai.
„Pas mus tik per vestuves galima pamatyti taip išpuoštų namų ir mašinų. Daugybė spalvotų gėlių ir vandens – tarsi Balio salos išskirtinis bruožas“, – pažymėjo Aušra.
Paskutines dienas jie leido SPA centruose, kur klientui stengiamasi suteikti visą įmanomą komfortą. Anot Aušros, europiečiai tikriausiai niekada negalėtų būti tokie paslaugūs ir natūralūs, kaip indoneziečiai.
„Tai įgimtas ir nesuvaidintas paslaugumas. Europiečiai įpratę, kad tiek klientas, tiek paslaugas teikiantis specialistas jaustųsi patogiai ir būtų lygiateisiai, o vietiniai pasiryžę net atsiklaupti ant kelių, kad tik klientui būtų gerai ir viskas patiktų“, – skirtumus atskleidė A.Vitkuvienė.
Aušra tikina, kad ši nuostabi šalis ilgai tokia nebus, nes civilizacija gana agresyviai braunasi į vaizdingus laukinės gamtos plotus. Tad norintieji pamatyti šią tolimąją kontrastų šalį turėtų suskubti.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
