Egzotiškasis Vietnamas lietuvių akimis

Šiau­lie­tė Ri­ta Jas­mon­tie­nė su vy­ru Be­ne­dik­tu 17 ke­lio­nės die­nų sky­rė Viet­na­mui. Ša­lis ke­liau­to­jus do­mi­no kaip tu­ris­tų dar ma­žai at­ras­ta ša­lis, o la­biau­siai nu­ste­bi­no be­ri­biu vie­ti­nių darbš­tu­mu.

Dirbk ir už­si­dirb­si

„Viet­na­mą įsi­vaiz­da­vau, kaip var­ga­ną, ka­ro nu­nio­ko­tą kraš­tą. Nu­va­žia­vu­si su­pra­tau: mums iki jų – la­bai to­li“, – pir­mai­siais įspū­džiais da­li­ja­si Ri­ta. Jos aki­mis, ša­lis spar­čiai vys­to­si, vyks­ta dau­gy­bė sta­ty­bų, dygs­tan­čių ga­myk­lų skai­čiaus pli­ka aki­mi ke­liau­to­jai ap­rėp­ti ne­pa­jė­gė, jų ei­lės tę­sė­si už ho­ri­zon­to.

Nus­te­bi­no gy­ven­to­jų ska­ičius. Nors Viet­na­me įves­ta vie­no vai­ko po­li­ti­ka (už dau­giau nei vie­ną šei­mo­je au­gi­na­mą vai­ką vie­ti­niai pri­va­lo mo­kė­ti), kai­muo­se šei­mo­se au­ga po 7–10 vai­kų. Prieš 10 me­tų gy­ven­to­jų Viet­na­me bu­vo 60 mi­li­jo­nų, da­bar – per 80.

Dar la­biau ste­bi­no dir­ban­čių­jų viet­na­mie­čių skai­čius. Ri­ta nea­be­jo­ja: be­dar­bys­tė Viet­na­mui ne­gre­sia, el­ge­tau­jan­čių gat­vė­se ne­su­ti­ko nė vie­no. „Ša­ly­je kles­ti na­tū­ri­niai mai­nai: viet­na­mie­tis ei­na val­gy­ti pas kai­my­ną, ku­ris ver­čia­si mais­to ga­my­ba, nes pa­ts dėl dar­bų gau­sos pa­si­ga­min­ti ne­spė­ja. Žmo­nės su­si­ku­ria dar­bo vie­tas. Be jo­kių pa­ten­tų ar so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų. Dir­ba tiek, kiek ga­li“, – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tė.

Viet­na­mas – ko­mu­nis­ti­nio re­ži­mo ša­lis, ofi­cia­liai yra tik vie­na Ko­mu­nis­tų par­ti­ja, kont­ro­liuo­jan­ti ša­lies eko­no­mi­nį ir po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą. Ri­ta sa­ko, kad tarp par­ti­nių ir ki­tų žmo­nių jau­čia­si di­džiu­lis fi­nan­si­nis ato­trū­kis: „Ta­čiau ir dėl to ei­li­niai darbš­tūs viet­na­mie­čiai, ro­dos, neiš­gy­ve­na. Sa­ko: „No­ri tu­rė­ti dau­giau? Dirbk ir už­si­dirb­si“.

Dar­bas dik­tuo­ja ir val­gy­mo ypa­tu­mus

Viet­na­mie­čiai, šiau­lie­tės žo­džiais, ne­tu­ri lai­ko pie­tau­ti, to­dėl val­go la­bai stip­rius pus­ry­čius. Na­cio­na­li­nis pus­ry­čių pa­tie­ka­las – ry­žių ma­ka­ro­nų (spa­ge­čių) sriu­ba. Jai ma­žiau­siai 4–5 va­lan­das ver­da­mas itin so­tus jau­tie­nos, kiau­lie­nos ir viš­tie­nos bul­jo­nas. Ats­ki­rai iš­ver­da­mi ma­ka­ro­nai, pa­ruo­šia­ma mė­sa ar­ba kre­ve­tės, žu­vis, pri­de­da­ma ža­lu­my­nų. Sriu­bos vie­ti­niai ry­tais įsi­pi­la daug, ma­žiau­siai – lit­rą, dar tiek pat įsi­de­da tirš­čių. Va­ka­rie­nei ren­ka­si taip pat so­čius viš­tie­nos, kiau­lie­nos, triu­šie­nos ar žu­vies pa­tie­ka­lus. Ži­no­ma, jei šei­mos ne­ga­li sau jų leis­ti, vi­sa­da gelbs­ti sau­je­lė ry­žių.

Ir sa­ve, ir tu­ris­tus viet­na­mie­čiai pa­le­pi­na tik­ros esp­re­so ka­vos puo­de­liu. Šio­mis die­no­mis Viet­na­mas pa­sau­ly­je yra ant­ro­je-tre­čio­je vie­to­je po Bra­zi­li­jos ir Ko­lum­bi­jos pa­gal užau­gi­na­mų ka­vos pu­pe­lių kie­kį. To­dėl ir ka­vos pa­ruo­ši­mo tra­di­ci­ja čia – ypa­tin­ga. Ri­ta pa­sa­ko­ja, kad į esp­re­so ka­vai skir­tą ne­di­de­lį me­ta­li­nį puo­de­lį de­da­mi 2–3 šaukš­te­liai ka­vos, iš vir­šaus už­spau­džia­ma sie­te­liu ir už­pli­ko­ma ver­dan­čiu van­de­niu. Taip pa­ruoš­tas puo­de­lis įsta­to­mas į stik­li­nai­tę, ji – į karš­to van­dens du­be­nį. Ka­va sun­kia­si iš puo­de­lio į stik­li­nai­tę ir nea­tauš­ta. Pa­ruoš­ta ka­va ge­ria­ma su kon­den­suo­tu pie­nu.

Viet­na­mie­čiai au­gi­na daug mums ne­ži­no­mų vai­sių ir dar­žo­vių. Ri­ta pri­si­me­na ra­ga­vu­si pie­no sko­nio vai­sių, ku­ris iš­ver­tus į lie­tu­vių kal­bą va­di­na­si „jau­nos mo­ters pie­nas“. „Tig­ro akis“ – skaid­rus, akies vyz­dį pri­me­nan­tis vai­sius, ti­ki­ma, jei jų daug val­gy­si ge­ra re­ga ne­si­skų­si. Pi­ta­jos vai­siaus žie­ve­lės at­si­ki­ši­mai at­ro­do lyg sli­bi­no žvy­nai, tur­būt jie su­tei­kė jai „Dra­ko­no vai­siaus“ pra­var­dę. Pi­ta­ją jau ga­li­ma nu­si­pirk­ti ir Lie­tu­vo­je.

Ha­no­jus – įdo­mus, bet bran­gus

Ke­lio­nę po Viet­na­mą šiau­lie­čiai pra­dė­jo nuo sos­ti­nės Ha­no­jaus. Pa­čio­je jos šir­dy­je stūk­so iš pir­mo žvilgs­nio neįs­pū­din­gas Hoan Kiem eže­ras. Eže­ro sa­lo­je esan­čio­je bu­dis­tų šven­tyk­lo­je ke­liau­to­jus pa­si­ti­ko po stik­li­niu gaub­tu sau­go­ma di­džiu­lio dvie­jų met­rų vėž­lio iš­kam­ša. Vie­ti­niai ti­ki, kad ir da­bar eže­re gy­ve­na toks jau 200-uo­sius gy­ve­ni­mo me­tus skai­čiuo­jan­tis mil­ži­niš­kas vėž­lys.

Le­gen­da by­lo­ja, kad eže­ru plau­kio­jo im­pe­ra­to­rius Li Thy To, tu­rė­jęs ste­buk­lin­gą kar­dą, ku­riuo jis iš­vi­jo ki­nus iš Viet­na­mo. Ta­da į eže­ro pa­vir­šių iš­ki­lo di­džiu­lis auk­si­nis vėž­lys, su­grie­bė kar­dą ir pa­ni­ro į gel­mes. Taip jis su­grą­ži­no kar­dą die­vams. Eže­ras iki šiol va­di­na­mas „su­grą­žin­to kar­do“ eže­ru.

Akį pa­trau­kė sos­ti­nės Ope­ros teat­ro pa­sta­tas. Ta­čiau la­biau nu­ste­bi­no ne jis, o di­džiu­lės bi­lie­tų kai­nos: ge­ro­je vie­to­je bi­lie­tas kai­nuo­ja 500–700 li­tų. Anot Ri­tos, vi­du­ti­nė Pie­tų viet­na­mie­čio mė­ne­sio al­ga – 100 do­le­rių, Šiau­rės Viet­na­me – per­pus ma­žiau. Ne­nuos­ta­bu, kad įei­nan­čius į šį pa­sta­tą šiau­lie­čiai ma­tė tik už­sie­nie­čius.

Sa­vi­tos ar­chi­tek­tū­ros pa­vyz­dys – Li­te­ra­tū­ros šven­tyk­la, ku­rio­je 1076–1775 me­tais vei­kė Viet­na­mo uni­ver­si­te­tas, ruo­šęs val­do­vo rū­mams biu­rok­ra­tus ir val­di­nin­kus, tei­kęs iš­si­la­vi­ni­mą aukš­tuo­me­nės at­ža­loms.

Pa­žin­tis su gam­tos ste­buk­lais ir vie­ti­nė­mis ma­žu­mo­mis

Nak­ti­niu trau­ki­niu iš Ha­no­jaus ke­liau­to­jai pa­sie­kė Lao Cai – pa­sie­ny­je su Ki­ni­ja esan­tį mies­tą. Vaiz­din­gu slė­niu – Sa­pa mies­te­lį. Jei bū­tų su­gal­vo­ję kirs­ti sie­ną, bū­tų tu­rė­ję iš anks­to pa­si­rū­pin­ti vi­zo­mis. Viet­na­mie­čiams to­kios ke­lio­nės pa­pras­tes­nės: jiems 2–3 pa­roms iš­duo­da­mos lai­ki­no­sios vi­zos.

Apž­val­gi­nės ke­lio­nės po Sa­pa slė­nį me­tu, su­sto­jo pa­si­gro­žė­ti Thac Bac ("Si­dab­ri­nio van­dens") kriok­liu, ku­rio van­duo kas­ka­do­mis kren­ta iš šim­to met­rų aukš­čio. Ser­pan­ti­nu pa­sie­kė Tram Ton ("Dan­gaus var­tų") aukš­čiau­sią pe­rė­ją Viet­na­me. Iš čio­nykš­čio 2047 met­rų aukš­čio gied­rą die­ną at­si­ve­ria nuo­sta­būs vaiz­dai ir į Sa­pa slė­nį vie­no­je pu­sė­je, ir į Fan Si Pan – aukš­čiau­sią kal­ną In­do­ki­ni­jos pu­sia­sa­ly­je (jo aukš­tis – 3143 met­rų).

Pės­čio­mis šiau­lie­čiai žy­gia­vo bam­bu­kų miš­ku per Hoang Lien Na­cio­na­li­nį par­ką į di­džiau­sios šio­se vie­to­se Juo­dų­jų Hmong tau­ti­nės ma­žu­mos Sin Chai ir Cat Cat (rau­don­ke­pu­rių) kai­mus. Ki­nai il­gus am­žius ban­dė su­nai­kin­ti šiuos iš­di­džius žmo­nes (Hmong iš­ver­tus reiš­kia „lais­vi žmo­nės"), drau­dė kal­bė­ti gim­tą­ja kal­ba, ta­čiau jie iš­li­ko. Da­bar iš­gy­ve­na dau­giau­sia pre­kiau­da­mi tu­ris­tams skir­tais su­ve­ny­rais. At­vy­kė­lius ste­bi­na ryš­kiais, kruopš­čiai siu­vi­nė­tais tra­di­ci­niais rū­bais, ku­rių spal­vos ati­tin­ka pa­va­di­ni­mus – juo­di ir rau­do­ni.

UNES­CO pa­vel­do ob­jek­tų – ne vie­nas

Nak­ti­niu trau­ki­niu grį­žę į Ha­no­jų ke­liau­to­jai apie130 ki­lo­met­rų va­žia­vo į Ha Long uos­tą. Į UNES­CO pa­vel­do są­ra­šą įtrauk­ta Ha Long įlan­ka – vie­nas nuo­sta­biau­sių gam­tos ste­buk­lų Viet­na­me.

Sma­rag­di­nia­me van­de­ny­je stūk­so apie 3000 kal­kak­me­nio sa­le­lių ir uo­lų, pri­me­nan­čių įvai­rias gy­vū­nų ar mi­ti­nių bū­ty­bių fi­gū­ras. Tik 980 iš jų tu­ri pa­va­di­ni­mus. Tarp jų – kos­mo­nau­tui Ger­ma­nui Ti­to­vui tuo­me­ti­nio Viet­na­mo pre­zi­den­to Ho Ši Mi­no do­va­no­ta ir jo pa­var­de pa­va­din­ta sa­la.

Grį­žę į Ha­no­jų, vie­ti­nė­mis avia­li­ni­jo­mis Ri­ta ir Be­ne­dik­tas pa­sie­kė Hue – bu­vu­sią im­pe­ra­to­riš­ką­ją Viet­na­mo sos­ti­nę. Da­bar Hue – ra­mus mies­te­lis Kvap­nio­sios upės kran­te, tie­sa, kve­pia ten ne­bent dy­ze­li­nu. Čia esan­ti Nguen di­nas­ti­jos lai­kų im­pe­ra­to­riš­ko­je tvir­to­vė taip pat įtrauk­ta į UNES­CO pa­vel­dą.

Iš Hue šiau­lie­čiai nu­vy­ko į dar vie­ną 1999-ai­siais į UNES­CO pa­sau­lio kul­tū­ri­nio pa­vel­do są­ra­šą įtrauk­tą vie­tą – Hoi An. Tai iki XIX am­žiaus kles­tė­jęs uos­ta­mies­tis, iš­si­ski­rian­tis ka­rų ne­su­nio­ko­ta se­no­vi­ne ar­chi­tek­tū­ra, me­di­nė­mis į tris pa­grin­di­nes se­na­mies­čio gat­ve­les žiū­rin­čio­mis par­duo­tu­vė­lė­mis, vi­suo­me­ni­niais pa­sta­tais. Vis­kas ja­me by­lo­ja apie tai­kų įvai­rių tau­tų ir kul­tū­rų – viet­na­mie­čių, ki­nų, ja­po­nų ir eu­ro­pie­čių – su­gy­ve­ni­mą.

Ka­riau­ja Hoi An tik su vie­na sti­chi­ja – lie­tu­mi. Ke­liau­to­jų ap­si­lan­ky­mo ja­me die­ną li­jo, va­ka­re mies­to gat­vės bu­vo ap­sem­tos, vie­na­me ma­ty­ta­me gy­ve­na­ma­ja­me na­me van­duo bu­vo pa­ki­lęs pus­šeš­to met­ro.

Iš bu­vu­sio Sai­go­no – į ku­ror­tą

Iš Hue šiau­lie­čiai ne­ga­lė­jo ne­nusk­ris­ti į Ho Ši Mi­ną (bu­vu­sį Sai­go­ną), dar va­di­na­mą „To­li­mų­jų Ry­tų per­lu“. Mies­to cent­re stūk­so go­ti­ki­nio sti­liaus Not­re Da­me ka­ted­ra – pran­cū­zų ko­lo­no­ji­nės val­džios pa­li­ki­mas. Ši ka­ted­ra – vie­nas pa­grin­di­nių krikš­čio­ny­bės cent­rų Viet­na­me ir itin mėgs­ta­ma jau­na­ve­džių fo­tog­ra­fa­vi­mo­si vie­ta.

Mies­to Pre­zi­den­to rū­muo­se šiuo me­tu įkur­tas me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus Viet­na­mo su­vie­ni­ji­mui at­min­ti. Čia, ro­dos, vis­kas li­ko ne­pa­lies­ta, net ma­lūns­par­nis ant sto­go.

Ka­ro ne­pa­lies­to Ho Ši Mi­no gy­ven­to­jų nuo­tai­kas Ri­ta api­bū­di­no vie­nu žo­džiu – „at­si­pū­tę“. Ga­liau­siai ke­lio­nės pa­bai­go­je „at­si­pū­tė“ ir šiau­lie­čiai – pail­sė­jo ru­sų tu­ris­tų jau gau­siai lan­ko­ma­me Phan Thiet ku­ro­te.

Marina Visockienė