Kuo daugiau žvaigždžių pačioje pradžioje turi nežemiškų pasaulių sistema, tuo labiau tikėtina, kad planetos apie tas žvaigždes skries keistu pokrypiu, teigia mokslininkai.
Šis atradimas, paremtas nauju tyrimu, leidžia manyti, kad ir mūsų Saulė, aplink kurią skrieja Žemė, ankstyvuoju vystymosi laikotarpiu galėjo turėti kompanionę, rašo SPACE.com.
Pastaraisiais metais astronomai aptiko šimtus egzoplanetų – pasaulių, skriejančių aplink tolimas žvaigždes. Dauguma jų yra vadinamieji „karštieji Jupiteriai“ – dujų milžinai, panašūs į Jupiterį ar Saturną, kurie yra arčiau savo žvaigždžių nei Merkurijus nuo Saulės.
Tyrėjai mano, kad karštieji Jupiteriai susidarė tuomet, kai planetas milžines į vidų traukė protoplanetinis dujų ir dulkių diskas, judantis žvaigždžių link. Tačiau šia teorija neseniai suabejota, kai nustatyta, kad didelė dalis karštųjų Jupiterių turi orbitas, kurios pakrypę jų žvaigždžių sukimosi atžvilgiu.
Visos žvaigždės sukasi, o jų pasauliai dažnai susilygiuoja pagal šį sukimąsi – jie skrieja orbita aplink savo žvaigždžių pusiaują ir sukasi ta pačia kryptimi. Tačiau kartais tolimų planetų orbitos nesutampa, jos aplink žvaigždes skrieja nedideliu, o kartais ir aštriu kampu. Kai kurių egzoplanetų orbitos taip pasvirę, kad yra apsivertę – jos juda į priešingą pusę nei sukasi jų žvaigždės.
Mokslininkai manė, kad jei karštuosius Jupiterius link jų žvaigždžių nutempė protoplanetiniai diskai, jie turėtų atsidurti gana normalioje orbitoje aplink savo žvaigždžių pusiaują. Tačiau astronomai neseniai aptiko, kad maždaug 25–50 proc. šių planetų iš tiesų turi nesutampančias orbitas.
„Šie nesutapimai rodo daug nepastovesnį, intensyvesnį karštųjų Jupiterių evoliucinį kelią“, – teigia tyrimo autorius Konstantinas Batyginas iš Harvardo Smithsono astrofizikos centro.
Pavyzdžiui, galbūt gravitacinė egzoplanetų trauka kai kurias jų patraukė žvaigždžių link. Tačiau mažai tikėtina, kad tokie procesai yra visų nesutampančių planetų orbitų priežastis.
„Smarkiai supaprastinus galima paimti kulkosvaidžio, šaudančio į visas įmanomas puses ir maždaug 1 proc. atvejų pataikančio į taikinį, analogiją. Žinoma, tai nėra neįmanoma, tačiau atrodo mažai tikėtina“, – aiškino K. Batyginas.
Tačiau jis nustatė, kad protoplanetiniai diskai gali nulemti pasvirusias orbitas, jei šiose sistemose yra daugiau nei viena žvaigždė.
Nors Saulės sistema turi tik vieną Saulę, dauguma į ją panašių žvaigždžių yra dvinarės – sudarytos iš dviejų viena aplink kitą skriejančių žvaigždžių. Astronomai aptinka vis daugiau planetinių sistemų, kur yra dvi saulės. Visatoje yra ir trinarių žvaigždžių, o bent vienoje jų yra planetų. Be to, sistemą gali sudaryti net septynios žvaigždės.
Naudodamas kompiuterinį modeliavimą, K. Batyginas nustatė, kad sudėtinga gravitacinės traukos sistema, kuria dvinarės žvaigždės veikia protoplanetinius diskus, gali juos pakankamai iškreipti. Jis pridūrė, kad kuo daugiau žvaigždžių yra sistemoje, tuo labiau tikėtina, kad jos planetų orbitos bus pasvirę.
Tačiau šiai teorijai nebūtina, kad sistema keletą žvaigždžių turėtų milijardus metų, pridūrė mokslininkas.
„Įprasta manyti, kad 85–100 proc. žvaigždžių susiformuoja daugianarėse sistemose“, – teigė jis. Daugeliu atveju žvaigždės iš šių sistemų pašalinamos per pirmuosius 1–10 mln. metų.
K. Batyginas pažymėjo, kad Saulės sistemos planetų orbitinė plokštuma nuo Saulės pusiaujo plokštumos yra nukrypusi 7 laipsniais.
„Manau, galima sakyti, kad Saulės sistema patenka į pakrypusiųjų kategoriją“, – teigia jis. Kitaip tariant, ankstyvoje istorijoje Saulė taip pat galėjo turėti žvaigždę kompanionę.
K. Batygino tyrimų rezultatai skelbiami žurnale „Nature“.
