Šviežiausias pavyzdys – LGBT eitynės. Renginys praėjo taip sklandžiai, kad net nėra ką komentuoti. Minia dalyvių, minia atėjusiųjų juos palaikyti ir saujelė rėkiančių ir keiksmus svaidančių atskalūnų. Kaip daug kas pastebėjo, būtent nuo jų norisi saugoti vaikus. Ironiška, kai teisės į lygybę reikia prašyti tokių kaip Vytautas Šustauskas, ar ne?
O geriausiai nuteikia tai, kad viskas aukštyn kojomis apsivertė vos per 6 metus. 2010 m. eitynių organizatoriai teisę žygiuoti išsikovojo teismuose. Šiemet neprireikė net užtvarų. 2010 m. žygiavo saujelė, o tūkstančiai juos nušvilpinėjo. Šiemet proporcija apsivertė aukštyn kojom. Žmonės turbūt net nesusimąsto, kiek daug pasiekta.
Liberalų skandalas keičia rinkėjų mąstymą
Kitas pavyzdys – naujausi politinių partijų reitingai. Prieš porą mėnesių perkopęs 10 proc. aukštumas Liberalų sąjūdžio reitingas kirto žemyn iki varganų 3,6 proc. Jeigu rinkimai vyktų dabar, tikėtina, kad postus matavęsi liberalai net nepatektų į Seimą.
Ar tai gerai? Pilietiškumo prasme, žinoma. Kad ir kaip Liberalų sąjūdžio viršūnėlės verktų, jog kaltas tik Eligijus Masiulis, rinkėjai sureagavo būtent taip, kaip reikia reaguoti į žinią, kad partijos lyderis paėmė 106 tūkst. eurų kyšį. Gal politikams taip ir neatrodo, bet už nesąmones rinkėjai juos turi bausti. Nors ir yra įprasta kitaip.
Provincijoje gėjai vis dar tabu
O dabar – liūdnoji dalis. Ar pilietiški žmonės Lietuvoje sudaro kritinę masę? Turbūt, ne.
Kad ir kiek buvo šypsenų per LGBT eitynes, visa tai matėme Vilniuje. Kas dėtųsi Kaune, Panevėžyje ar bet kur kitur – galima tik spėti. Ir spėti norisi susigūžus. Šeštadienį, iš karto po eitynių, TV3 žinios klausė žiūrovų, kaip jie vertina renginį „Už lygybę!“. Teigiamai pasisakė vos penktadalis, prieš nusiteikę net 80 proc. žiūrovų.
Reitingų atveju principingi kol kas pasirodė irgi tik Liberalų sąjūdžio rinkėjai. Darbo partijos lyderiai teismų suolus trynė dešimtmetį, žadėjo tai, kas neįmanoma, tebežada toliau ir – sėkmingai valdo valstybę. Nuo socialdemokratų skandalai taip pat nubėga kaip vanduo nuo žąsies.
Bet yra toks keistas dalykas, kad žmonės mėgsta būti masės dalis. Kai ta masė persiorientuoja į kitą pusę, nejučiom nori perbėgti ir pats. Antraip liksi kaip Šustauskas, rėkiantis prie Katedros.
Pilka masė – patogi politikams
Klausimas, kuri masė – pilietiškoji ar abejingoji – šiandien Lietuvoje yra kritinė? Akivaizdu, kad antroji.
O dar liūdnesnė žinia, kad seno sukirpimo politikams tokia kritinė masė yra daug patogesnė, nes neskatina verstis per galvą, žadėti protingai ir per kadenciją bent dalį tų pažadų įgyvendinti.
Antraip argi premjeras po ketverių metų valdžioje, prieš naujus rinkimus, kviestų diskutuoti, kokių sprendimų reikia Lietuvai? Išties, pats metas, ar ne?
Arba – konservatoriai. Ar būtina 3,5 metų tylėti ir tik tada siūlyti naujus receptus Lietuvai gydyti? Per tiek laiko jau buvo galima įtikinti rinkėjus, kad jie suklydo išsirinkę kitą valdžią. Bet neįtikino. O gal rinkėjai nesuklydo?
Kad ir kaip priklausytų visuomenė nuo valdžios, o valdžia – nuo visuomenės, pokyčius ir jų greitį lems kritinė masė. O kokia ji bus, priklauso nuo abiejų dedamųjų.
Geri pokyčiai vyksta greičiausiai, kai žmogui netrukdoma būti savimi ir jis pats negaišta laiko tam, kad trukdytų kitiems. Tada tiesiog atsiranda daugiau laiko darbams.
O politikams, jeigu pasižadėtų realius uždavinius, kadencijos pabaigoje nereikėtų primygtinai įtikinėti rinkėjų, jog kažką nuveikė. Ir kurti absurdiškų, bekvapių, įmantriai surašytų pažadų naujiems rinkimams.
Demokratija leidžia rinktis. Prie kurios masės jungiatės Jūs?
