Seimo teisės aktų duomenų bazėje yra užregistruotas Teisėkūros proceso pagrindų įstatymo projektas, kuris savo svarba galėtų būti prilygintas kodekso lygio teisės aktui.
Taip teigti galima jau vien dėl to, kad Lietuvoje viskas, kas reguliuojama, yra reguliuojama įstatymais (trumpumo dėlei terminas „įstatymai“ čia vartojamas platesniąja prasme kaip reiškiantis visus teisės aktus), kiti šaltiniai (teismų sprendimai ar kokie savanoriški etikos kodeksai) yra iš esmės antriniai. Įstatymas, kuris numatys, kaip tie įstatymai kuriami, kaip vieni ar kiti apribojimai, draudimai ar leidimai tampa kiekvienam gyventojui ar įmonei privalomi, išties turėtų būti labai atidžiai ir apgalvotai surašytas.
Reikia tikėtis, kad Seimo komitetų ir visų suinteresuotųjų darbo dėka tas įstatymas toks ir taps. Nes dabartiniame projekte dar tikrai yra ką taisyti ir kuo jį pildyti: pvz., nors projekte ir kalbama apie teisės aktų projektų skelbimą, tačiau nieko neužsimenama apie kitų su projekto svarstymu susijusių dokumentų viešumą. O konsultacijų su visuomene sureguliavimui skirtas tik vienas lakoniškas sakinys: „Turi būti sudarytos sąlygos visiems suinteresuotiems asmenims pateikti savo pastabas ir pasiūlymus“, kai galėtų būti įtvirtinti ir konsultacijų principai, apibrėžti konsultacijų su visuomene ir interesų grupėmis būdai ir jų taikymas, nustatyti konsultacijų terminai, ar net numatytas konsultacijų proceso veiksmingumo vertinimas.
Projekte išlieka ryškus dviejų dabar galiojančių, 1993-1995 metais priimtų įstatymų (kurių vienas kalba apie įstatymų rengimą, o kitas – apie įstatymų skelbimą ir įsigaliojimą) tekstų apjungimas. Tokiu būdu ir toliau yra detaliai nurodoma, kokie skyriai turi būti „Valstybės žinių“ leidinyje ir kas šį leidinį privalo prenumeruoti, tačiau iš esmės nėra arba tik fragmentiškai pasisakoma apie elektroninę erdvę, kuri jau dabar yra pagrindinė informacijos buvimo vieta. Nebeliko ir jokių nuostatų apie teisės aktų registrą, kurios pirminiame projekto variante dar buvo, tarsi tai būtų su teisėkūros procesu nesusijusi sritis. Neatsirado ir jokio straipsnio ar punkto apie savivaldybių lygiu priimamų aktų skelbimą.
Kalbant apie įstatymų kūrimą, yra išskiriami keli įstatymų sisteminimo būdai – apskaita, inkorporavimas, konsolidavimas, kodifikavimas. Rengiant tokio pobūdžio įstatymą, paprastesniųjų iš jų - apjungimo ir papildymo - neužtenka.
Kita vertus, gerai, kad toks projektas bent jau yra – jei, kaip nurodo projektas, visiems suinteresuotiesiems asmenims bus sudarytos sąlygos pateikti savo pastabas ir pasiūlymus, ir jei dar į juos bus atsižvelgta, tikėtina, kad ateityje turėsime tą atidų ir gerai apgalvotą įstatymą.
Eglė Mackuvienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
