Lėktuvu, autobusu, traukiniais, kruizu, valtelėm, pėstute, asilais, karietomis... Per viešbučius, baseinus, Nilą, dykumas, kaimus, lūšnas, turgų, traukinių vagonus, šventyklas, kapavietes, per laiką. Per pasaulio suvokimą, vertybes. Per jausmus.
Manęs niekada netraukė Egiptas. Iš keliautojų pasakojimų jį įsivaizdavau kaip prasto aptarnavimo, nešvaros, smarvės ir įkyrių arabų kraštą... Dauguma lietuvių apie prastus viešbučius kalba apibendrindami: „Kaip Egipte“. Ir tai suprantama, nes poilsis viešbutyje tapo mūsų poilsio kultūra.
Tai rodo didžiausias keliautojų skaičius į Turkiją, kur komfortiški viešbučiai lyderiauja, palyginti su kitomis šalimis. Mums svarbus baseinų skaičius ir forma, anklodės spalva ant lovos, krano vonioje blizgesys, televizoriaus plokštumas. Esame prisirišę prie vardų ir prestižo.
Atostogos daugumai asocijuojasi su kelione į Turkiją arba Egiptą, į ne mažiau kaip 4 žvaigždučių viešbutį, kur „viskas įskaičiuota“. Grįžtame - ir kaip nebuvę, vėl įklimpstame į rutiną.
Pasaulis kitaip
Atrodo, nieko ypatinga. Daug kas važiuoja į Egiptą. Dėl saulės, dėl jūros. Užsakomieji skrydžiai vykdomi tiesiogiai iš Vilniaus kelis kartus per savaitę. Mano kelionė buvo kiek kitokia - pažintinė: Tabos regiono apžvalga ir kruizas Nilu.
Nesu pažintinių kelionių mėgėja. Vaikščioti po griuvėsius, akmenų krūvas ir ilgai klausytis, kaip prieš šimtus ar tūkstančius metų kažkas kažkam kažką pastatė... Atostogų metu trokštu plaukioti baseine, mėgautis komfortu, prabanga...
Tačiau per savaitę Egiptas supurtė mano supratimą apie pasaulį. Jis subyrėjo kaip dėlionė. Turėjau sudėlioti iš naujo. Kitaip.
Perskridus Europą ir Viduržemio jūrą, prasideda kitas pasaulis. Iš lėktuvo matyti tik geltona spalva. Dykumos. Leidžiantis vaizdas nesikeičia, aplink vien dykumų horizontai. Persėdus į autobusą ir važiuojant į viešbutį vaizdas nesikeičia. Aplink vien žvyras, smėlis ir granitinės uolos. Žalios spalvos, prie kurios akys Lietuvoje taip pripratusios, kad net nebepastebiu, čia nėra. Nėra nė vieno augalo važiuojant jau gerą pusvalandį. Nėra miestų. Nėra žmonių. Pirma mintis - nusileidome į Marsą. Toks vaizdas tikrai pažadina iš lietuviško sapno.
Taba
Taba - tai regionas, kuriame įsikūręs garsių viešbučių - „Hyatt“, „Radisson“, „Hilton“, „Sofitel“, „Marriot“ - kompleksas, kitaip vadinamas „Taba Heights“ kurortu. Apie 10 viešbučių didelėmis gražiomis teritorijomis - oazėmis. Šalia - golfo aikštynas. Ryškiai žalia spalva tiesiog švyti dykumoje ir dar labiau išryškina aukštus granitinius kalnus.
Taba ideali poilsiautojams, norintiems žiemą paversti vasara, išsiilgusiems šilumos, saulės, skaidrios jūros, nardymo, ramybės. Visi viešbučiai panašūs: pastatai neaukšti, smėlio spalvos, gražūs dideli baseinai, teritorijose daug palmių, ryškių gėlių. Skanus maistas. Viešbučiai nėra triukšmingi ir aktyvūs. Animacinės programos saikingos. Nėra jokio kvapo, būdingo Hurgadai ar Šarm el Šeichui. Jokių priekabių arabų. Šilta, gražu, ramu.
Iš Tabos organizuojamos įdomios ir lengvai pasiekiamos ekskursijos į Izraelį ir Jordaniją. Šalia - pasienis. Izraelio, Jordanijos ir Saudo Arabijos krantai matomi ilsintis Tabos viešbučių paplūdimiuose.
Palikdama Tabą ir keliaudama toliau apie 400 km į Egipto sostinę Kairą, visą kelią matydama nesibaigiančias smėlio ir žvyro dykumas, aš įvertinau Lietuvos žalią spalvą, alsuojančią gyvybe ir gaiviu oru. Ilgai mąsčiau apie augalus, medžius, miškus...
Juodi taškeliai geltoname fone
Pagaliau geltonuose plotuose išvydau juodus taškus. Tolumoje ėjo beduinai - nuo galvos iki kojų juodai apsirengę žmonės, neturintys namų, nepriklausantys jokiai socialinei bendruomenei, neturintys jokių asmens dokumentų, visą gyvenimą keliaujantys po dykumas. Manoma, kad jų Egipte yra apie 3 milijonus! Kiek daug!.. Sako, kad jie laimingi.
Pamatai savo gyvenimą iš šalies. Paniką dėl krizės, pilkus, nelaimingus, irzlius lietuvių veidus, besipiktinančius dėl Valinsko ar Kubiliaus, nusivylusias drauges dėl neįperkamos rankinės ar figūros papilnėjimo, besikeikiančius draugus dėl automobilio pavarų dėžės nusidėvėjimo... Dieve, kokie skirtingi gyvenimai viename pasaulyje!
Atvažiavome į Kairą, kur (su priemiesčiais) gyvena apie 20 mln. gyventojų. Šiuo skaičiumi pradėjau tikėti, kai pamačiau Kairo gatves: ištisi automobilių kamščiai, begalės tamsių žmonių gatvėse - arabų, visiškai užsidengusių savo kūnus musulmoniškais apdarais.
Kai kurios miesto dalys atrodo kaip po žemės drebėjimo ar karo. Namai apgriuvę, be langų, tamsūs, automobilių stiklai užkloti dulkėmis... Supranti, kad taip gyvena ne 3 milijonai kaip Lietuvoje, o 20 mln., ir tai tik vienas Afrikos miestas. O Afrika didžiulė! Indijoje, Tolimuosiuose Rytuose pilna tokių tirštų miestų... Mano akys išsiplečia. Lietuva mano prisiminimuose - kaip fantastinis filmas...
Kairo įspūdį paaštrina traukinių stotis. Traukiniai tamsūs, be langų, purvini, apdulkėję... su iškištomis arabų galvomis ir tiesiai į tave smingančiomis akimis. Pagalvoju, kad ten, iš kur jie atvažiuoja, atsivėrė pragaro vartai...
Traukiniu atvažiavome į Asuaną, pietinį Egipto miestą, ir nuo Asuano iki Luksoro plaukėme Nilu.
Besišypsantis skurdas
Kruizo programa idealiai suderinta: pažinimas ir poilsis. Gali degintis, maudytis laive, rinktis papildomas ekskursijas, vaikščioti po miestą. Tačiau pagrindinis kruizo akcentas - seniausios kultūros, istorijos pažinimas.
Skurdas ir nesuvokiama šventyklų didybė. 5000 metų senumo statiniai faraonams ir dievams; šalia - nebaigta statyti arabo lūšna.
Nepaprastai įdomūs gido pasakojimai gramzdina į filosofiją. Mintyse susimaišo laikas: praeitis, dabartis, tikėjimas, religijos, istorija, vertybės, žmogaus galimybės, dievo suvokimas...
Negaliu nepaminėti kelionės karietomis po Luksoro gatves ir kelionės asilais po Luksoro kaimą.
Važiavome tamsoje karietomis po siauras miesto gatves, pro turgų, prieskonių, rūbų, papuošalų, kvepalų, daržovių, vaisių prekyvietes... ir jojome asilais - pro siaurutėlius gyvenamus rajonus, pro krūvom lakstančius mažyčius pusplikius, didelėm tamsiom akim sutinkančius būrius vaikų, per pelkes, daržus, bananų plantacijas, kupranugarius, upėje skalbiančias juodai apsirengusias musulmones, šiukšlių kalnus, datulių prekyvietes, arabus vyrus, namus be langų, durų, patogumų, pro skurde plačiai besišypsančius ir mojuojančius žmones...
Aistė STANELYTĖ
