Šiandien gali susidaryti įspūdis, kad terorizmas yra nenugalimas. Teroristai nebijo branduolinio ginklo ir milijoninės armijos, ginkluotos tankais ir artilerijos pabūklais, jie verčia niekais visas XX amžiaus karo teoretikų ir strategų pastangas sukurti kariavimo etiką, kario garbės kodeksą, jėgos nenaudojimą prieš civilius ir nepilnamečius…
Ar iš viso yra kokia nors strategija kovojant su terorizmu? Atsakyti galima teigiamai - egzistuoja strateginė koncepcija, iš kurios kildinama ir kovos taktika, atsižvelgiant į laikmečio ir šalies specifiką. Sėkmingai kovai su teroristais strategiškai svarbūs trys dalykai.
Pirma - gera žvalgyba, agentų infiltracija į teroristų struktūras, siekiant kryptingos prevencijos priemonių.
Antra - terorizmo finansavimo, technikos įsigijimo stabdymas.
Trečia - viešosios opinijos nepakantumo teroristams formavimas.
Visa tai rodo, kad ne karinė jėga, o veikiau žvalgyba, finansų skaidrumas ir pilietinės visuomenės stiprinimas yra pagrindiniai ginklai kovoje su didžiausia XXI amžiaus saugumo problema. Specialiosios pajėgos ir sumanūs derybininkai, taip pat palankios politinės aplinkos yra tik savotiškos techninės priemonės.
Ar Rusija turi, ar nori turėti savo antiteroristinę strategiją?
Beslano įvykiai leidžia daryti šias išvadas: Rusijos saugumo pajėgos techniškai nepasirengusios karui su teroristais. Specialiųjų dalinių kariai gal ir gali vykdyti kovines operacijas, tačiau nėra pakankamai adekvačių techninių priemonių ir veiklos metodų. Dubrovkos teatre teko panaudoti nuodingąsias chemines medžiagas, kurios nužudė per šimtą žmonių. Žmonių susibūrimo vietų apsaugoti beveik neįmanoma. Beslano mokykloje paaiškėjo, kad nepasiruošta realiems grasinimams, veikta visiškai neadekvačiai situacijai, ne įkaitų saugojimas, bet teroristų sunaikinimas buvo svarbiausias uždavinys. Nėra prevencinių priemonių kovoje su galimais teroristais, veikiama ad hoc metodais. Visoje Rusijoje, o ypač provincijoje, vietinė valdžia neturi priemonių užkirsti kelią naujoms akcijoms, ji, vietinė valdžia, neturi jokios operatyvinės informacijos. Centrinė valdžia, užuot žvalgiusi galimas teroristines struktūras, siekia tik jas naikinti. Galiausiai Rusijos visuomenė vis dar pabrėžtinai abejinga griaunančioms jėgoms, o vadinamosios jėgos struktūros gali veikti tik diktato ir prievartos principais.
Ar tikrai prezidentas Vladimiras Putinas ir jo saugumo struktūros neturėjo kitos išeities, išskyrus laukti, kol teroristai pradės veikti? Ar reikėjo Beslano tragedijos, kad “atsivertų akys”?
Naujienų srauto analizė rodo, kad buvo pakankamai daug teisingo supratimo ir net veikimo planų. Gynybos ministras Sergejus Ivanovas kalbėdamas per kelis televizijos kanalus rugsėjo 1-osios įvykius įvertino kaip paskelbimą karo, karo, kuriame priešas nematomas ir nėra fronto linijos. Būtent tokio karo rusai ir nemoka kariauti. Tiesa, Dūmos pirmininkas ir buvęs vidaus reikalų ministras Borisas Gryzlovas patvirtino šį teiginį sakydamas, kad laikas baigti į terorizmą žiūrėti kaip į pavienes romantiškas akcijas. Tai tikras karas. Pasak B. Gryzlovo pasisakymo laidoje "Vremia novostei" rugsėjo 2 dieną, tai karas su gerai organizuotomis ir gerai finansuojamomis grupuotėmis.
Šiandien jau žinoma, kad V. Putinas nebuvo vienas Beslano krizės akivaizdoje. Ne kas kitas, o JAV prezidentas George’as W. Bushas siūlė JAV paramą ir patirtį, įskaitant techninę. Nutylima, ką atsakė Putinas, bet, JAV specialistų Beslane tikrai nebuvo.
Nežinia, kiek Rusija tiki šiame tekste atpasakota kovos strategija, tačiau aišku, kad arba jos neįgyvendina, arba įgyvendina nesėkmingai. Teroristai sugeba surengti visiškai netikėtas akcijas, pervežinėti didelį skaičių ginklų. Žvalgyba neveikia. Teroristai nejaučia ginklų stygiaus, sprendžiant iš jų kovinio pasirengimo lygio, turi galimybes treniruotis, vadinasi, turi lėšų. Galiausiai valdžios veiksmai net ir nukentėjusių atžvilgiu kelia ne visuomenės konsolidaciją, o veikiau nusivylimą valdžia ir abejingumą karo su terorizmu baigtimi.
Politologė Lilija Ševcova laikraštyje "Nezavisimaya gazeta" rugsėjo 2 dieną pasiūlė Rusijos terorizmo problemą spręsti “airišku” būdu, pasitelkiant tarptautinių organizacijų ar žymių politikų tarpininkavimą, taip atskiriant teroristus nuo politikos, paliekant jų veikloje tik kriminalinį komponentą. Sprendžiant Šiaurės Airijos problemas buvo bandoma susodinti politikus prie politinių derybų stalo, pasiūlyti kompromisinį sprendimą su išankstine sąlyga atsisakyti bet kokios paramos teroristams.
Aišku, kad centrinei Rusijos valdžiai tektų derėtis su tais, kuriuos Maskva yra paskelbusi ieškomais nusikaltėliais, tektų kalbėti su Aslanu Maschadovu, bet ne su Maskvos statytiniu. Pažymėtina, kad siūlymų būta net per pastarąją krizę. Buvęs Ingušijos prezidentas Ruslanas Auševas, tarpininkavęs derybose su teroristais ir pasiekęs, kad būtų išlaisvinta 26 moterų ir vaikų, siūlė pakviesti deryboms ir prezidentą A. Mashadovą. Kaip aiškėja iš naujienų agentūrų pranešimų, Auševas susisiekė su Londone reziduojančiu Mashadovo atstovu Achmedu Zakajevu, tačiau iš Maskvos atėjo žinia, kad jokių saugumo garantijų Mashadovui nežadama.
O juk būtent tada buvo šansas pradėti derybas, net ciniškai pridengiant jas vaikų gyvybės interesais. Derybų galimybė išlieka ir šiandien. Tokia Beslano krizės pabaiga, kokia yra dabar, palieka galimybę sėsti prie derybų stalo. Tačiau iš prezidento Putino “pasažų” praėjusio šeštadienio kalboje galima daryti išvadą, kad Rusija vietoj taikos renkasi karą, karą su nematomu priešu, be fronto linijos, ir karą, kuriam nėra pasirengusi. Ar Rusija skelbs karo stovį ir eilinę demokratijos bei laisvės ribojimo bangą. Tokia pagunda irgi visai reali. Mat Dūmos Saugumo komiteto pirmininkas ir vidaus reikalų ministro pavaduotojas Vladimiras Vasiljevas dar rugsėjo 1 dieną leido suprasti, kad Rusijos visuomenė turi būti pasirengusi “sunkumams ir komplikacijoms”.
