Europos Sąjungos šalių tarpvyriausybinės konferencijos pradžia parodė, kad joje bus sunku tikėtis greitos sėkmės. Prie sutarimo niekaip neartėjama. Nors visi kalba, kaip svarbu nerevizuoti Konvento pasiūlymų esmės, beveik visos šalys kaip tik daro priešingai, išduodamos karčią tiesą: Konvento sėkmė tebuvo fasadinė - Konventas ne išsprendė, o tik užmaskavo problemas.
Tikėtasi, kad Europos solidarumo vardan viskam bus pritarta, tačiau atsirado keistų “išsiplėtusios Europos” požymių, maištavimo prieš gerai organizuotą Europos tvarką.
Europos Parlamente kaip niekada daug žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir politologų, kaip niekada daug besidominčių Europos Sąjungos artimiausia ateitimi. Daugybėje interviu ir diskusijų vis tie patys klausimai - ką manote apie Ispanijos ir Lenkijos poziciją svarbiausiais Europos ateities klausimais. Išdidūs ispanai parlamento koridoriuose ūmai tampa paslaugūs ir draugiški visokiems ten lietuviams ir kitiems kandidatams, o Lenkijos delegacijos vadovas Europos Liaudies partijoje Zbigniewas Chrzanowskis solidžiai renka vidurio europiečių parašus, remiančius krikščionybės paminėjimą ES Konstitucijos sutartyje.
Ispanų ir lenkų “maištas”, tvirtas nenoras pripažinti tai, dėl ko sutarė didžiosios valstybės, savaime įdomus reiškinys. Jis griauna mitą, kad vidurio europiečiai ir skandinavai neturi nieko bendra su Viduržemio jūros šalimis. Pasirodė, kad turi, ir tie interesai - emociniai interesai - tegu kai kas ir nesistebi, daug svarbesni už ekonominę naudą.
Kokias gi išvadas galima padaryti?
Ispanai, kaip jie patys sako, iš naujo atranda save. Ispanija iki šiol niekada neturėjo svarbios šalies statuso dėl daugelio priežasčių, dabar gali tapti jei ne didžiąja, tai bent svarbiąja. Šalies premjeras, “neatsiklausęs” bendrosios užsienio ir saugumo politikos prioritetų, deklaruoja naujo transatlantinio ryšio sukūrimą, vis daugiau investuojama į tarptautinę diplomatiją, taikos palaikymą, į visa tai, kas daro šalį svarbia tarptautinės politikos veikėja. Ispanija yra kaip niekada anksčiau savimi pasitikinti ir vyriausybė tą jaučia. Juk tai ta pati vyriausybė, kuri derybose dėl Nicos sutarties gavo viską, ko norėjo. Kitaip nei Mastrichto derybose, kai ispanais buvo lengvai manipuliuojama, dabar šalies pritarimo “nupirkti” negalima kokiais nors struktūriniais ar sanglaudos fondais. Premjeras Jose Maria Aznaras neatsitiktinai po Romos susitikimo pasakė: “Geriau, kai bijo nei kai myli”. O jie, pasirodo, bijo…
Iki šiol vokiečiai, prancūzai, britai ir italai buvo tie didieji, vis neleisdami neva neturtingai ir nepatyrusiai Ispanijai kalbėti pakankamai garsiai. Dabar kartu su lenkais ispanai pasijunta ne tokie vieniši, o lenkai iš karto pasijunta reikalingi toje naujoje sąjungoje.
Lenkija turi pagrindą ne tik remti ispanus ir būti svarbi. Jų patirtis, ypač stojimo derybų pabaigos Kopenhagoje patirtis, rodo, kad tyla yra sutikimas su tuo, kas siūloma, tyla - ne pati geriausia byla Europos turguje. Lenkai žino, kad gali išsireikalauti sau palankių sprendimų, jei tvirtai laikysis savo nuomonės. Ispanija Lenkijai yra sektinas pavyzdys - panašiai katalikiška šalis, panašus gyventojų skaičius, panašus atsilikimas integracijos pradžioje.
Lenkų politikai turi ir “vidaus darbotvarkę” - krikščionybės nebuvimas Konstitucinės sutarties preambulėje gali labai padidinti europriešininkų gretas, kurių taip pat nenugąsdinsi jokiais struktūrinių fondų sumažinimais.
Ką į tai Europos “galingieji”?
Jų reakcija patvirtina, kad nieko geriau už savas emocijas ispanams nepriešpriešinsi. Lenkija ir Ispanija jau susiduria su moralizuojančiu politiniu spaudimu, grasinama, kad bus naudojami ir finansiniai argumentai. Ispanai “savivaliauja” nesikonsultavę su didžiaisiais, o lenkai praranda galimybę patylėti… Bent jau iki narystės pradžios. Paprastai naujokės būna viskuo patenkintos. Tai dar kartą parodo, kad plėtra buvo “vedybos be meilės” ne tiek kandidatams, kiek “senbuviams”.
Tačiau, tiesą sakant, maištininkų stovykloje nesimato kokių nors baimės požymių. Krikščionybės paminėjimo priešininkai taip pat nėra tikri, kad jų šalių piliečiai bus tvirtai prieš ispanus ir prieš… krikščionybę. Simpatijų svarstyklių lėkštė gali nesunkiai persiversti į kitą pusę. Europos Liaudies partijos vadovai tramdo savuosius nekalbėti apie krikščionybę per garsiai, tačiau tramdymas veikia vis mažiau, socialistai neranda naujų argumentų ginti savo pozicijas ir, atrodo, dalyvauja diskusijose vis labiau nenoriai. Beveik pusė liberalios Europos Parlamento grupės - ELDR - svetainės lankytojų pritaria krikščionybės minėjimui…
Į maištą baigia įsitraukti ir pirmininkaujančios šalies premjeras Silvio Berlusconi, aiškiai rodydamas didesnį susidomėjimą tam, ką šneka ispanai su lenkais, bet ne racionaliems Komisijos pasiūlymams, kuriems advokatauja jo tautietis Romano Prodi.
Kuo gi visa tai baigsis? Europos Parlamente jau sklaido nuomonė apie vadinamąją “post” Romos darbotvarkę, t.y. diskusiją apie tai, ko šioje tarpvyriausybinėje konferencijoje nepavyks pasiekti. Atidėjimas Europoje yra visiškai normalus reiškinys. Amsterdamo sutartis taisė Mastrichtą, Nica - Amsterdamą ir t.t. Taigi Europoje ir toliau bus beveik viskas visiškai neaišku. Europarlamentarai gerokai daugiau simpatizuoja ispanų ir lenkų duetui, nei tą daro Komisija. Tačiau, kaip primena Parlamento veteranas, buvęs Nyderlandų premjeras Wimas van Welzenas, ne Parlamentui šioje srityje priklauso paskutinis žodis - parlamentarai galiausiai tik džiaugsis arba liūdės. Štai ir visa misija.
