Politikai žino, kad realus pasaulis dažniausiai skiriasi nuo tikrovės, t.y. nuo to, kas yra pripažįstama arba nepripažįstama. Prieš savaitę teko su „ad hoc“ vizitu pabuvoti Padnestrės Moldovos Respublikoje, vietine kalba vadinamoje Transnistrijoje. Nepripažinta, nors realiai egzistuojanti politinė realija.
Vaizdas 1. Pasienis. Jisai dideliam mano nustebimui pasirodė visai realus. Nors moldavai Padnestrės nepripažįsta, tiltas, jungiantis du Dnestro krantus tarp Rezinos (Moldova proper) ir Rybnitsos (Padnestrė), skiria du politinius reiškinius. Ir moldavai, ir separatistai turi savo pasieniečius ir muitines, savo vėliavas, automobilių numerius su tikrų ar netikrų valstybių simboliais, savo monetas ir banknotus…
Tikėjausi, kad Padnestrės režimo valdininkai nusispjaus į mano Lietuvos Respublikos diplomatinį pasą, kaip spjauna į visos Europos nuomonę apie juos, juolab kad visokie ten NATO valstybių politikai iš viso nereikalingi. Tikėjausi, kad pasiūlys važiuoti atgal, ir tiek tų nuotykių. Tačiau įvyko kitaip. Po pokalbio su savo viršininkais Tiraspolyje pasienio užkardos viršininkas pagarbiai pranešė, kad mums leidžiama laisvai judėti po vadinamosios respublikos teritoriją. Pasirodo, visus žino ir visus myli. Nereikėjo mokėti net mokesčio už automobilio įvažiavimą ir jokių kitokių mokesčių.
Moralas. Padnestrė - Europos valstybė, gerbianti žmogaus teises ir siekianti gerų santykių su artimomis ir tolimomis kaimynėmis. Būtent taip reikėjo suprasti…
Vaizdas 2. Leninas. Jis visai serijinis, tačiau faktas, kad Iljičius stebi ir laimina nepripažintą režimą su visais smulkių prekiautojų kioskeliais centrinėje aikštėje, vertas dėmesio.
Apie Leniną prasitariau neatsitiktinai. Vargu ar rasime šiam pasaulyje valstybę, taip idealiai sukurtą pagal Lenino dogmas. Nacionalinis klausimas išspręstas, tautybių ir tautinės tapatybės jau beveik nėra. Ekonominį gyvenimą tvarko valdančiosios partijos vaidmenį atliekanti grupuotė, klasiniai skirtumai likviduoti. Senasis Moldavijos SSR herbas, kuriame sudėti astronominiai kūnai, maistiniai augalai, žemės ir namų ūkio padargai, rodo, kad ir Leninas čia visai ne atavizmas. Šalies tikrasis ženklas - rusų generolas Suvorovas. Pastarasis pateikiamas kaip Rusijos ekspansionistinės politikos simbolis, kaip tos politikos įtvirtinimas imperijos pakraštyje. Tai kolonializmo ideologija, besiremianti tvarka, įvedama naudojant šiurkščią jėgą: jokių folklorinių ar istorinių sentimentų. Iki Suvorovo kolonistų istorijos čia iš viso nebuvo.
Moralas. XXI amžiaus pradžioje galima sukurti socializmą vienoje atskiroje šalyje.
Vaizdas 3. Beviltiškai susiglamžęs banknotas. Banknotai čia vadinami rubliais, monetos - kapeikomis. Banknotai su to paties Suvorovo portretu susinešioję iki popierinių skudurėlių, bet jie originalūs. Matyt, valdžia turi problemų su originalių banknotų emisija. Kita vertus, Padnestrės separatistams priklauso apie 40 procentų buvusios sovietinės Moldavijos pramonės. Kol verslas su Rusija einasi gerai, kol siena su Ukraina kiaura, Padnestrės gyventojas statistiškai gyvena geriau nei likusios Moldavijos žmonės. Kioskeliai centrinėje aikštėje išties gražiau įstiklinti. Moldavai dūsauja, kad Padnestrės gyventojai, nebeturintys tautinių sentimentų rumuniškai tradicijai, referendume apsispręstų “negrįžti” į savo teisėtą valstybę su sostine Kišiniovu.
Moralas. Karlas Marxas buvo teisus - pilvo reikalai svarbesni nei širdies… Tiesa, tik tada, kai širdies nebėra ir tikros valstybės nereikia.
Vaizdas 4. Gatvės politikas prie kiosko. Žmogus, kurį, atsižvelgiant į regiono specifiką, galima vadinti vos ne intelektualu. Jam įdomu, kad Moldovoje (kaimyninėje) vyksta rinkimai, jam gera, kad niekas nesikeičia, nes tai reiškia, kad jo šalis lieka tokia, kokia buvusi. Labiausiai jis bijo naujojo Ukrainos prezidento, kuris gali pagaliau uždaryti sieną su Padnestre ir gerokai sumažinti Tiraspolio režimo laisvę, o kartu ir regimą ekonominę gerovę. Jam gaila lietuvio, kuris jau NATO gniaužtuose, nors pavydu, kad tas lietuvis pagal tą pačią statistiką uždirba penkis kartus daugiau nei padnestrietis.
Žmogus mano, kad mes tikrai grįžtame į naujuosius viduramžius. Argi ne taip prasidėjo, žmogaus manymu, šiandien garbių monarchų dinastijos. Dažnai nuo avantiūristų ir plėšikų, valdžiusių dviejų kaimų ir vieno miško karalystę. Dėl savo šalies atvejo jis gal ir teisus, Padnestrė nedidelė.
Moralas. Dažnai atrodo, kad gerai būna, kai niekaip nebūna. Politikai šiandieniniame pasaulyje randa keliasdešimtis nepripažintų valstybėlių ir išties nežino, ką su jomis daryti. Jei manote, kad visa Europa yra vientisa ir laisva, kaip skelbia gražiai suredaguoti tarptautinių forumų dokumentai, didžiai klystate. Jei manote, kad nėra to, ko nepripažįstame, taip pat esame neteisūs.
