Vadinamieji žmonės iš gatvės turi savo nuomonę. Vakaruose baiminamasi, kad po Europos Sąjungos plėtros, senąsias šalis-nares užplūs būriai ieškančiųjų darbo iš Rytų, atims taip brangias darbo vietas, gi Lietuvoje ir aplink ją, jau ne pirma dieną girdisi daug graudžių verksmų, kad visi, kas gabūs ir darbštūs, išvažiuos, o likusiems grės masinė bedarbystė. Klausimas aiškus – reikia darbo.
Europos Parlamente – komisijų posėdžių salėse ir prie kavos - vėl įsiplieskė diskusija – kas atsitiks su darbo rinka po Europos Sąjungos plėtros. Diskusijai pagrindo davė ne gatvės politikierių diskusijos, o Europos Komisijos ambicijos, kurios gerokai skiriasi nuo ligšiolinio mąstymo apie tai, kad darbo trūks.
Anna Diamantopoulou – Europos Komisijos narė, atsakinga už darbo ir socialinius reikalus, teigia, kad artimiausiais metais pritruks ne darbo, o… dirbančiųjų. Europos Sąjunga, siekianti tapti konkurencingiausia ekonomija pasaulyje, iki 2010 metų turės padidinti dirbančiųjų skaičių net 70 procentų, t.y. sukurti 22 milijonus darbo vietų. Europos šalys raginamos įdarbinti daugiau pagyvenusių žmonių, didinti dirbančių moterų skaičių ir… nesibijoti imigrantų.
Tačiau ne vienas dar prisimename derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Jose dėl laisvo žmonių judėjimo pereinamojo laikotarpio paprašė Europos Sąjunga. Galiausiai sutarta, kad du metus Sąjunga (jos senosios šalys) turės teisę neįsileisti darbo ieškotojų iš naujų šalių narių, o po to laikotarpį galės pratęsti net iki 7 metų, jei atrodys, kad jis reikalingas. Vadinasi viso to nereikėjo?
Realybė kiek liūdnesnė – politinio mąstymo inercija tebevaržo ES piliečius. Atvykėliai iš naujų šalių gali tapti negeidžiamais "duonos valgytojais", ir tai jau dabar kelia nepasitenkinimą. Pasak Prancūzijos laikraščio "Liberation" tik 47 procentai eilinių europiečių remia plėtrą. Kiekviena penkioliktuko šalis atskirai turi teisę priimti individualų sprendimą ir pereinamojo laikotarpio netaikyti.
Kol kas, kaip atrodo, tik Airija pilnai atveria savo darbo rinką naujos ES narėms. Airijos argumentai suprantami - nedarbo lygis vos viršija 1 procentą, darbo vietų kūrimo procesas eina gerai, šalis laikoma sekimo vertu ekonomikos stebuklu. Nedidelis nedarbas Belgijoje ir Liuksemburge. Britų salose ne viena maisto pramonės šaka išgyvena iš nelegaliai įdarbintų užsieniečių. bijomasi veikiau, kad nereiktų viso to biznio legalizuoti. Prancūzijoje, kur nedarbo lygis santykinai aukštas, baiminamasi konkurencijos tarp savų ir nesavų. Italijoje per visą laiką po Antrojo pasaulinio karo taip ir nepavyko panaikinti regioninių skirtumų, nedarbas pramoninėje Italijos Šiaurėje tėra apie 5 proc., gi tuo tarpu pietuose siekia 18 proc. Panaši situacija Vokietijoje, kur skirtumai tarp Vakarų ir Rytų tebėra rėžiantys akį. Vokiečiai bijo lenkų ir čekų, austrai – vengrų…
Nannette Ripmeester, Roterdame veikiančios konsultacinės firmos "Expertise in Labour Mobility" direktorė mano, kad prielaida apie sparčią pigios darbo jėgos migraciją iš Rytų nėra teisinga, Ekspertė teigia jog naujoms darbo vietoms atsirasti palankesnės sąlygos bus naujose, o ne senose šalyse. Tikėtina netgi, kad olandai važiuos į Lenkiją, o ne atvirkščiai naujose šalyse bus darbo ir jis patrauks net vakariečius.
Europos Parlamentas praėjusią savaitę diskutuodamas apie migraciją konstatavo, kad migrantų tiesiog reikės, demografinė situacija tokia, kad nebus kam dirbti. Naujų šalių darbuotojai tad tikras išganymas.
Lietuviams visa tai skamba kai patarimai nebėgti į Vakarus, o veikiau pasižiūrėti, kokios bus naujos europinės galimybės savo šalyje.
