Sulaukdama daugybę kritikos ir nepasitenkinimo iš šalies aukštojo mokslo reforma pamažu juda į priekį. Partijos, nors ir su išlygomis, sutarė, kad aukštojo mokslo reforma - būtina, rektoriai dalinį aukštojo mokslo studijų finansavimą pačių studentų ar jų tėvelių lėšomis palaimino, o Švietimo ir mokslo ministerija reformai pritarė.
Tiesa, būsima reforma nesidžiaugia esami ir būsimi studentai, jai priekaištus išsako ir dalis akademinės bendruomenės narių. Vis dėlto, panašu, jog beįsibėgėjančio „aukštojo mokslo reformos“ traukinio tai jau nesustabdys.
Aukštojo mokslo reformatoriai tikisi, kad įgyvendinus reformą pakils studijų universitetuose lygis, išnyks ar ženkliai sumažės studentavimas, išaugs studijavimas. Vienu žodžiu, į Lietuvos aukštąsias mokyklas reforma atneš „gėrį ir džiaugsmą“. Tuo tarpu kritikai abejoja reformos veiksmingumu. Abiejų diskutuojančių pusių argumentai sukasi apie pinigus. Simplifikuotai diskusija gali būti įvardyta kaip ginčas, ar studijų krepšelis ir dalinės studentų įmokos yra tas vaistas, kurio reikia sergančioms Lietuvos aukštosioms mokykloms. Vieni mano taip, kiti - ne.
Deja, abi besiginčijančios pusės nedrįsta pripažinti, kad reforma nekalba apie svarbiausią dalyką – studijų ir mokslo prioritetų įvardijimą. Karti tiesa yra ta, kad siekiant šalies ekonominio proveržio ne visi mokslai yra vienodos vertės. Mokslas skirstomas į keletą šakų: humanitarinius, socialinius, tiksliuosius ir inžinerinius mokslus. Būtent pastarieji yra svarbiausi siekiant ekonominės pažangos. Didelis skaičius vadybininkų, teisininkų, bibliotekininkų, lingvistų ar istorikų nėra veiksmingas būdas siekiant geresnio šalies gyvenimo. Taip pat visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad teorinės fizikos, chemijos ar matematikos vystymas daro didžiulę įtaką šalies gėrovei. Fundamentaliųjų mokslų laimėjimai mažai vertingi, jei nėra praktiškai pritaikomi gyvenime. Būtent inžinerinių mokslų atstovai, pasinaudodami fundamentaliųjų mokslų laimėjimais, kuria aukštos pridėtinės vertės produktus.
Lietuvoje gaji nuomonė, kad kuo daugiau studentų, tuo geriau, nes daugiau išsilavinusių žmonių. Mus per amžius mokė, kad mokslas šviesa, absoliutus gėris, o tas, kuris tuo abejoja - demonstruoja savo neišprusimą. Šiandien Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių narių yra viena iš lyderių pagal studentų skaičių, tenkančių vienam tūkstančiui gyventojų. Ar tai sustabdė emigraciją? Ar nuo išsilavinusių žmonių skaičiaus padidėjimo Lietuvoje tapo „šviesiau“?
Japonija, Pietų Korėja, Taivanis, Airija ir Suomija - valstybės, kurios per pastaruosius 50 metų padarė stulbinančią ekonominę pažangą. Jos to pasiekė plėtodamos inžinierinius mokslus. Vienoje iš turtingiausių pasaulio valstybių Šveicarijoje veikia 11 universitetų, tačiau tik 2 iš jų federalinai ir abudu inžinerinio techniškojo profilio. Lietuvoje visi mokslai lygus, visi prioritetiniai. Tokios politikos pasekmė – prasta aukštojo mokslo kokybė.
Reformatoriai nenori pripažinti tiesos, kad prioritetiniais mokslais derėtų įvardinti inžinierinius mokslus, nes tuomet tektų mažinti humanitarinių ir socialinių atstovų skaičių, persvarstyti studijų programas, o kai kurias iš viso panaikinti. Studentai to nepripažįsta, nes dauguma studijuoja socialinius arba humanitarinius mokslus. Vadinasi, šių studijų programos apkarpymas skaudžiai smogtų patiems studentams. Todėl abi dėl aukštojo mokslo reformos besiginčijančios pusės diskutuoja tik apie pinigus ir laiko prikandę liežuvį, kai diskusija pakrypsta, kokie mokslai Lietuvoje turėtų būti prioritetiniai.
Politika.lt
