Seimas neatleido Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininko, nors jo kadencija baigėsi. Esą prezidento patarėja nurodė Seimui, kad šis negali AT pirmininko neatleisti, o tas parodė, kad gali: pagal Konstituciją prezidentas teikia Seimui atleisti AT pirmininką, bet atleidžia jį Seimas, ir balsuoja jis „laisvai“. Kodėl prezidentas neteikia to paties asmens naujai kadencijai? Va jei teiktų, būtų kitaip, rašoma savaitraštyje "Veidas".
Tikrieji neatleidimo motyvai nebus pripažįstami. Kad AT pirmininkas gali būti neatleistas, jeigu jo vėl nepateiks, kalbėta seniai. Porą metų skalambijama, kad yra vienintelis geras teisėjas, tinkantis į AT vadovus. Palaikymo grupė suaktyvėjo atsiradus konkurentui, kuris buvo ministras dar EBSW laikais. Šia, atsiprašant, sąsaja manipuliuojama. Padarytas pareiškimas „piliečių vardu“. Insinuacija, su teise neturinti nieko bendra.
Bet šis straipsnis – ne apie personalijas, o apie ydingą Konstitucijos aiškinimą, esą Seimas visada balsuoja „laisvai“ ir jo niekas nesaisto.
AT pirmininkas yra teisėjas ir turi nagrinėti bylas. Kartu jis, kaip AT vadovas, vykdo funkcijas, susijusias su lėšų tvarkymu, turto naudojimu, darbuotojų priėmimu, atleidimu, skatinimu, nuobaudų skyrimu, drausmės bylų iškėlimu teisėjams ir kt. AT negali būti be vadovo.
Joks pareigūnas negali eiti pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, nebent jį vėl paskirtų. Vis dėlto gali atsitikti, kad naujas AT pirmininkas laiku nepaskiriamas, nes nepaskirti visi AT teisėjai ar nesutariama dėl pretendento kandidatūros. Tam numatyta bendros taisyklės išimtis: gali būti paskirtas laikinas vadovas. Bet privalu laikytis skyrimo tvarkos, o ji tokia pat, kaip skiriant nuolatinį vadovą.
Pagal Teismų įstatymą (TĮ) AT pirmininkas iš pareigų atleidžiamas pasibaigus paskyrimo į šias pareigas terminui. Naujai kadencijai jį galima skirti tik tada, jeigu jo kandidatūrą pateiks prezidentas. Tai išimtinė prezidento kompetencija. Pasirinkimui turi pritarti Teisėjų taryba (TT), jį turi palaikyti Seimas, skiriantis AT pirmininką.
Chrestomatinis valdžių pusiausvyros pavyzdys: dalyvauja visos trys valdžios. Seimas negali uzurpuoti prezidento galių ir jei tas neteikia priimtino asmens, jį vis tiek paskirti ar pratęsti ankstesnio pirmininko įgaliojimus, nors jie baigėsi.
Kad būtų galima paskirti naują AT pirmininką, reikia atleisti tą, kurio įgaliojimai baigėsi. Nei prezidentas, nei TT, nei Seimas neturi pasirinkimo: jei įgaliojimai baigėsi, sprendimas gali būti tik vienas. Negali „laisvai“ teikti arba neteikti atleisti AT pirmininko prezidentas (tiesa, TĮ yra išlyga, kad jei teikiamas tas pats asmuo, atleisti nereikia, bet tai atskira tema). TT negali balsuoti „laisvai“ ir nepatarti jo atleisti. Negali „laisvai“ balsuoti ir Seimas. Čia balsavimas – teisinio fakto, kad kadencija baigėsi, patvirtinimas. O gal pasibaigus kadencijai nereikia balsuoti Seime? Deja, Konstitucija sako kitaip. Jei tą faktą konstatuos ne Seimas, tai kas? Negi pirmininko sekretorė, kai tas kitą dieną po įgaliojimų pasibaigimo ateis į Teismą?
Niekas čia nestato Seimo į vietą, o šis neturi prieš ką nors demonstruoti turįs stuburą, kaip ragina vienas Seimo narys. Visus į vietą seniai yra pastačiusi Konstitucija. Taip pat ir tą Seimo narį, kurio cinišką požiūrį į Konstituciją atskleidžia buvimas antikonstituciniu ministru 1992–1993 m.: Konstitucija (ji jau galiojo) įsakmiai nurodo, kad ministras vadovauja ministerijai, o jis buvo ministras be portfelio.
“Nelaisvi“ balsavimai Seime vyksta nuolat. Juk balsuoja Seimas, kai AT teisėjas sulaukia pensinio amžiaus, ir atleidžia jį. Gal dabar balsuos „laisvai“ ir neatleis? Balsuoja, kai AT teisėjas atsistatydina. Įsitikina, kad atsistatydina niekieno neverčiamas (nustato teisinį faktą), ir atleidžia. Juk nelieps dirbti toliau.
O kas, jei AT pirmininkas atleistas, o naujas nepaskirtas? „Kai nėra AT pirmininko, šias pareigas eina to teismo pirmininko paskirtas skyriaus pirmininkas arba didesnį teisėjo darbo stažą tame teisme turintis skyriaus pirmininkas, jeigu teismo pirmininkas jį pavaduojančio asmens nepaskyrė“ (TĮ 105 str. 1 d.). AT pirmininkas išvykdamas atostogauti gali paskirti jį pavaduoti vieną iš skyrių pirmininkų, o jei susirgo ir nespėjo to padaryti ar, neduokdie, mirė, yra kam eiti tas pareigas ex lege (pagal įstatymą). Taisyklė tinka ir situacijoms, kai naujas pirmininkas nepaskirtas – jo nėra.
Seimo sprendimu, AT pirmininkas dabar yra, tik va įgaliojimai pasibaigę. Sukurtas šiaudinio pirmininko institutas: jei kadenciją baigiąs pirmininkas norėtų ateičiai paskirti ką nors jį pavaduoti, vis tiek negalės perleisti to, ko pats nebeturi – įgaliojimų. Ir pasitraukti negali, nes Seimas neatleido.
Įsivaizduokime autobusą, kurio vairuotojas neturi pažymėjimo. Į jo vietą pasodinamas manekenas. Būtų vieta laisva, laikinai pavairuotų kas nors iš keleivių (TĮ nurodo kuris). Bet ji užimta.
Ką daryti? Prezidentas dar sykį teikia Seimui atleisti AT pirmininką. O Seimas balsuos. Jei Seime ir vėl manys, kad gali balsuoti kaip nori, susidarys tokia padėtis, kurią Michailas Saltykovas-Ščedrinas savo nemirtingame veikale apie Judušką Golovliovą apibūdino taip: „Didžiulė jėga – bukaprotystės atkaklumas“. Norisi tikėtis, kad taip dar sykį neįvyks.
O jei įvyktų, niekas negali būti tikras, ar kitąkart Seimas „laisvai“ balsuodamas paskirs Seimo ar prezidento rinkimus, nors jiems jau laikas. „Kaip panorėsim, taip padarysim“, – sakė „Aukso veršio“ antiherojus Nikita Priachinas prieš padegdamas namą.
Teisinėje valstybėje Seimas turi laikytis Konstitucijos ir savo išleistų įstatymų. Šįkart jis nusprendė, kad to nereikia.
Ar galima dar ką nors nuveikti labiau sukompromituojant parlamentinį valdymą Lietuvoje? Taip: paraginti atsieti litą nuo euro.
Egidijus Kūris, Vilniaus universiteto profesorius
