Lietuvos visuomenėje reikia viešos teisinės diskusijos, kad „nebūtų kartojami niekai, esą Lietuvos prezidentas gali užsimanęs imti ir paleisti Seimą, kad nebūtų pažiūrėjus į lubas sugalvojama, girdi, mūsų Konstitucija leidžia homoseksualias santuokas, dėl to reikia kažkokių Civilinio kodekso pataisų, kurios jas uždraustų“, – „Omni.lt“ teigė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Egidijus Kūris.
Netiesa, kad, kaip kažkas bandė įteigti, Konstitucija neleidžia komentuoti teismų sprendimų, teigia E. Kūris. Patys teisėjai, užuot nusišalinę nuo viešo diskurso, privalo paaiškinti savo sprendimus visuomenei suprantama kalba, nes nesupratimas skatina susvetimėjimą ir pasitikėjimo teise bei valstybe nykimą.
Konstitucinio Teismo pirmininkas sako, kad politikai turėtų nustoti kiekvienu atveju dangstytis baudžiamąja teise ir nebijoti prisiimti atsakomybės už politinius sprendimus. Brandžioje pilietinėje visuomenėje teisinis vertinimas turėtų būti paskutinė priemonė. Net ir Konstitucinis Teismas negali išspręsti visų kylančių klausimų, kaip kad tas pats sportininkas olimpiadoje negali dalyvauti visose rungtyse, metaforiškai kalbėjo E. Kūris.
– Pakalbėkime apie teisę ir pilietinę visuomenę. Prieš keletą dienų radijo paskaitoje „Teisė ir abejingumas“ sakėte, kad Lietuvoje teisėkūros ir teisės taikymo procesai, deja, nėra rimtesnio viešo diskurso objektas. Išties visuomenė vengia gilesnės teisinės diskusijos. Kita vertus, matome ne tik visuomenės abejingumą savo teisei, pasyvumą svarstant teisines problemas, bet ir pačios Lietuvos teisinės sistemos susvetimėjimą visuomenės atžvilgiu, nusigręžimą nuo tų, kieno gyvenimus ji reguliuoja. Kas tai lemia? Ar pačios teisės prigimtis? O gal yra ir kitų – tik Lietuvai būdingų – priežasčių?
– Nenorėčiau suabsoliutinti. Nėra vien taip, kad teisinė sistema veikia tarsi sau, o žmonės gyvena sau. Bet nėra ko ir apsimetinėti: mūsų teisinė sistema iš tikrųjų stokoja dėmesio žmogui. Šioje srityje yra labai daug problemų – ir teisėkūros, ir teisės taikymo. Visų priežasčių neišvardysiu. Yra tokių, kurias galima priskirti, kaip jūs sakote, pačiai teisės prigimčiai. Pavyzdžiui, tai, kad teisė visuomet yra formali, bent tam tikru mastu. Tačiau žinome, kad formali lygybė dažnai slepia faktinę nelygybę. Formalus teisingumas gali būti suvokiamas kaip socialinis neteisingumas. Juk dažnai girdime, kaip kazuistika ir teisinės suktybės kai kuriems veikėjams padeda išvengti atsakomybės net tada, kai, atrodo, peržengtos visos ribos ir trauktis nebėra kur. Arba – prisidengus teisiniais formalumais, sausa įstatymo raide, išradingai išvedžiojant argumentus ignoruojamos žmonių teisės, pavyzdžiui, valstybės teismai atsisako žmogui priteisti tai, ką ta pati valstybė iš jų atėmė. Kai tokius pavyzdžius sugretiname, nori nenori susidaro įspūdis, kad teisė gina „ne tuos“, kad ji nėra nuskriaustųjų pusėje. Nenoriu apibendrinti ir kaltinti tik įstatymų; kai kada gana neblogus įstatymus kompromituoja tie, kurie juos turi taikyti, bet taiko kreivai. Bet rezultatas tas pats: nukenčia teisės prestižas, kartu krinta ir pasitikėjimas teise.
Tačiau daug kas priklauso nuo to, ar visuomenė leidžia teisinei sistemai gyventi savo autonomišką gyvenimą, ar ne. Galiu pacituoti savo mėgstamą autorių, anglą teisės sociologą Rogerį Cotterrellą: „Teisė yra pernelyg svarbus dalykas, kad būtų paliktas vien teisininkams“. Tai nereiškia, kad profesionali teisėkūra ar profesionalus teisės taikymas turi dairytis į neprofesionalus, juolab kad ne profesionalai gali diktuoti profesionalams. Bet visuomenei reikia prasmingo teisinio diskurso, ne tik informacijos apie tai, kas ką nuteisė arba nenuteisė arba kokią dar laikinąją komisiją sudarė ar nesudarė Seimas. O tokio gilesnio diskurso kaip tik stokojame. Galime pasiguosti nebent tuo, kad nesame išimtis: teisinis diskursas yra ribotas, skurdus ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose kitose panašaus likimo valstybėse. Tik vargu ar tai paguodžia, ar leidžia į šią problemą žiūrėti atsainiai.
– Ką turite galvoje, sakydamas, kad stokojame rimto teisinio diskurso?
– Pirmiausia tai, kad apie svarbiausias teisinio gyvenimo problemas dažniausiai apskritai nekalbame. Arba užsimename „vienu sakiniu“. Teisėje, ypač jos taikymo precedentuose, svarbiausi dalykai dažnai nelengvai paverčiami rėksmingomis laikraščio antraštėmis. Ypač tai pasakytina apie teismų formuluojamas doktrinas. Motyvai, argumentai, kuriais priimdami sprendimus rėmėsi teismai, paminimi lyg tarp kitko. Tų argumentų būsimi padariniai, reikšmė teisės sistemai ir jos raidai apskritai nutylimi. Tačiau kada nors po kelerių metų, kai seniai suformuluota doktrina yra remiamasi kokioje nors visuomenę ir žiniasklaidą labai dominančioje byloje, visi apstulbsta: kaipgi taip? Manau, kad pastarųjų poros metų teismų praktika padėjo rimtus pamatus kai kuriems nustebimams gal ir netolimoje ateityje (jeigu ta praktika nebus pakeista), bet apie tai beveik neužsimenama. Apskritai teismų praktikoje mus domina tai, kas bylinėjasi ir kas laimėjo, bet beveik nedomina kodėl.
Oscaras Wilde’as kadaise sakė, kad didžiausia yda – būti paviršutiniškam. Šiuo klausimu su juo solidarizavosi Albertas Camus. Mums dažnai nė į galvą neateina, kad teisiniame sprendime svarbiausia yra tai, kas bus, jeigu jis sukurs precedentą. Pavardės ir konkretūs siužetai – trečiaeilis dalykas.
Be to, neretai diskutuojama ne tik be argumentų, bet ir juos išgalvojant, ir niekam tai neužkliūva. Naujausias pavyzdys. Šiandien (sausio 27 d.) viename laikraštyje vienas pilietis kritikuoja vieną Konstitucinio Teismo išvadą, beje, labai kategoriškai ir kad būtų svariau, rašo: „Tam, kas susipažinęs su Konstitucinio Teismo posėdžio stenogramomis, matyti, kad...“. Ir iškart aišku, kad žmogus ničnieko nežino, apie ką rašo, nes jokių stenogramų nematė nė iš tolo. Tą tikrai žinau kaip Konstitucinio Teismo pirmininkas: stenogramos guli Teisme, jos niekur nebuvo skelbtos, o tas žmogus niekada nebuvo kreipęsis, kad su jomis susipažintų, nė kojos į Teismą nebuvo įkėlęs. Kai kas net „mokslo darbus“ parašo be pirminių šaltinių. Tai atvira profanacija, paprastai tariant, „chaltūra“, tačiau jeigu yra interesas, labai rėksmingai pateikiama visuomenei, tarsi rėksmingumas atstotų teisino turinio nebuvimą. Taip duodamas tonas visai diskusijai – net oponentams. Bet, atkreipsiu dėmesį, tokia diskusija kyla falsifikuotos informacijos pagrindu. Ar galime tokį diskursą vadinti rimtu? Čia net polemizuoti sunku, nes iš pradžių reikia įrodinėti, kad dukart du – keturi, be to, įrodinėti tektų tiems, kuriems kaip tik ir nesinori, kad paaiškėtų, kas ir kaip.
Tą patį galima pasakyti ne tik apie teisės taikymą, bet ir apie teisėkūrą. Diskusija yra sekli, o neretai jos apskritai nėra. Jeigu internete pasirodo rimtesnis straipsnis, komentarai dažnai pakrypsta tokia linkme, kad analizuojama, kas pasiūlė kokią nors teisinę naujovę, o ne ką pasiūlė. Dažnai viskas baigiasi užgauliojimais ir keiksmais. Kur jau ten gilūs svarstymai... Aš jau nekalbu apie kitų šalių teisės problemų pateikimą. To apskritai nėra.
– Bet jeigu toks diskursas viešojoje erdvėje yra reikalingas, kas turėtų jį inicijuoti – teisėjai, žiniasklaida, piliečiai?
Neturėtume priešpriešinti ar rinktis tik kurią nors vieną alternatyvą. Turėtų būti veikiama iš visų pusių. Įvairios pilietinės organizacijos, įvairūs besimezgančios pilietinės visuomenės struktūriniai dariniai gali daug ką inicijuoti. Tačiau tai neturi būti pokalbis vien „su savimi“, vien savame rate. Nes, matome, kad kol diskutuojama „su savais“, viešąją nišą užpildo primityvus ir lėkštas visa ko neigimas. Čia kalbu ne tik apie teisinį diskursą.
Minėjote žiniasklaidą. Be abejo, jai tenka labai svarbus vaidmuo. Juk būtent žiniasklaidoje iškristalizuojamos problemos. Deja, nežinau nė vieno lietuviško leidinio, kuris turėtų nuolatinius teisės konsultantus. Patikslinu ir pabrėžiu: ne Seimo ar Vyriausybės naujienų apžvalgininkus ar kriminalinės kronikos reporterius, bet patarėjus, kurie atkreiptų dėmesį į tai, kas teisėje yra tikrai svarbu, kas savo svarba pergyvens vienadienes sensacijas. O tokių patarėjų verkiant reikia – kad ir dėl to, jog tekstuose apie teisę ir valstybę nutartys nebūtų vadinamos nuosprendžiais, o ministras pirmininkas su Seimo pirmininku – valstybės vadovais. Kad nebūtų kartojami niekai, esą Lietuvos prezidentas gali užsimanęs imti ir paleisti Seimą. Kad nebūtų pažiūrėjus į lubas sugalvojama, girdi, mūsų Konstitucija leidžia homoseksualias santuokas, dėl to reikia kažkokių Civilinio kodekso pataisų, kurios jas uždraustų. Kad nebūtų žmonėms peršama mintis, esą įrodyti nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus galima tik tada, jeigu yra „gyvų“ liudytojų, o kiti įrodymai – ne įrodymai. Kad pagaliau žmonėms būtų aišku, kokią ten Europos konstituciją ne konstituciją Seimas skubiai ratifikavo. Ir dar daug visokių „kad“.
Bet ypač svarbus vaidmuo skatinant teisinį diskursą tenka patiems teisininkams. Apskritai teisininkai nėra tylioji visuomenės dalis ir paprašyti nevengia komentuoti teisinių sprendimų. Bet nelygu kas komentuoja. Antai jokios kritikos neišlaiko komentavimas, kai teismo sprendimą komentuoja – o iš tikrųjų sudirbinėja – pralaimėjusios šalies advokatas, kuris, žinoma, nė neužsimena apie tai, kas jam moka, o kitai šaliai toje pačioje laidoje arba straipsnyje neskiriama nė pusės eilutės. Vietoj neutralaus profesinio komentaro turime angažuotą propagandą. Yra valstybių, kur griežtai prižiūrima, kad tokiuose komentaruose abiem šalims būtų skirta vienodai laiko ar vietos.
Tačiau noriu kalbėti ne apie visus teisininkus, o apie teisėjus. Jie taip pat neturi nusišalinti nuo viešo diskurso – bent tiek, kiek būtina, kad visuomenė suprastų jų pačių priimtus sprendimus. Tai nereiškia, kad viską turi daryti patys teisėjai; yra juk ir atstovai spaudai. Bet negalima apskritai atsistoti į arogantišką pozą ir numoti ranka, girdi, „mes čia priėmėm sprendimą, motyvus galbūt paskelbsime po savaitės, o jūs ten žinokitės, spėliokite“. Pabrėžiu: paaiškinti priimtus sprendimus – nereiškia aiškintis dėl jų, nereiškia atsiskaityti už juos. Galbūt plauksiu prieš srovę, bet vis tiek turiu pasakyti, kad jeigu teismų sprendimai nėra suprantamai paaiškinami žmonėms, tai galiausiai atsigręžia prieš pačius teismus. Ir prieš pasitikėjimą teise ir valstybe, kurios ta teisė yra.
Bet kurioje byloje priimtas sprendimas – tai sprendimas ne tik toje byloje, bet ir precedentas, kuris rodo, kaip atitinkami ginčai bus sprendžiami ateityje. Todėl tiesiog privalu visuomenę informuoti ir apie sprendimus, ir apie jų motyvus – ir informuoti iškart kai tik sprendimai priimami, o ne kada nors, jei bus ūpo. Juk nėra ko tikėtis, kad visi skaitys teismo sprendimus. Neskaitys. Beje, tai nėra visiškai blogai, nes kartais teismų sprendimų kalba labai skiriasi nuo tų standartų, į kuriuos orientuojasi Nacionalinio diktanto organizatoriai. Deja.
– Ar kalbėdamas apie būtinybę aiškinti teismų sprendimus turite galvoje ir Konstitucinį Teismą?
– Ir jį, o kaip šio Teismo pirmininkas – pirmiausia jį. Konstitucinis Teismas kartu su kiekvienu nutarimu, sprendimu ar išvada skelbia ir atitinkamą pranešimą žiniasklaidai, kur paprastesne kalba išdėstoma priimto akto esmė. Kartais tai sudomina žiniasklaidą, kartais ne. O jeigu kyla papildomų klausimų, būna ir papildomų paaiškinimų. Bet noriu pabrėžti: Konstitucinis Teismas žiniasklaidai ir visuomenei aiškina savo, o ne kitų teismų sprendimus.
Nėra buvę, kad koks nors Konstitucinio Teismo nutarimas, išvada, sprendimas būtų paskelbtas be motyvų, kad šalys jų negalėtų žinoti dar tą pačią dieną. Tai būtų pasijuokimas iš konstitucinio teisingumo.
– Jei jau prakalbome apie Konstitucinį Teismą, kaip apibūdintumėte jo vaidmenį valstybėje ir visuomenėje? Kokią misiją jis atlieka?
– Pirmiausia pasakytina, kad Konstitucinis Teismas turi užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir valstybėje, kartu ir teisės aktų hierarchiją. Konstitucinė justicija – tai patikra, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirti poįstatyminiai aktai (Vyriausybės, prezidento aktai) neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Aukštesnės galios teisės aktų neatitinkantys žemesnės galios teisės aktai yra šalinami iš teisės sistemos. Jie nustoja teisiškumo. Taip užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas, jos vidinė darna. Taigi Konstitucinis Teismas veikia kaip negatyvusis įstatymų leidėjas: jis neleidžia įstatymų, tačiau sprendžia, ar juos „palikti gyvuoti“. Šiame kontekste paminėsiu ir tai, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai – jokia tarptautinė sutartis nėra aukštesnė už Konstituciją. Bet dėl tarptautinės sutarties atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą buvom kreiptasi tik vienąkart.
Šiuo atžvilgiu mūsų Konstitucinis Teismas – tipiškas šios rūšies teismo atstovas. Dabar jau daugiau nei 100 valstybių turi įsteigusios konstitucinius teismus ir šis skaičius didėja. Į teisinę sistemą, kurioje nėra konstitucinės justicijos, konstitucionalistai žvelgia šiek tiek šnairuodami.
Kad galėtų atlikti savo paskirtį, Konstitucinis Teismas privalo aiškinti ir tuos teisės aktus, kurie yra ginčijami, ir, svarbiausia, Konstituciją. Iš daugybės atskirų Konstitucijos nuostatų išaiškinimų susiformuoja oficiali konstitucinė doktrina. Oficialus Konstitucijos aiškinimas – tai kita svarbi Konstitucinio Teismo funkcija. Sakoma, kad Konstitucija be Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, kurioje išdėstyta oficiali konstitucinė doktrina, – tai tarsi partitūra, pagal kurią dar niekas negrojo. Aiškinant Konstituciją paskutinis žodis priklauso Konstituciniam Teismui, ne politikams ar jų pasirinktiems komentatoriams. Yra žmonių, kurie niekaip negali susitaikyti su šia Konstitucinio Teismo misija. Teks susitaikyti – arba grįšime į devynioliktąjį amžių.
Kas bent kiek studijavo konstitucinę teisę, žino, kad Konstitucijos esama tiek, kiek jos išaiškino Konstitucinis Teismas. Bet Konstitucijos aiškinimas – laipsniškas procesas. Reikia pripažinti, kad mūsų Konstitucijoje dar yra daug nuostatų, kurios nė nepradėtos aiškinti, nes nebuvo inicijuota bylų, kuriose reikėtų aiškinti būtent šias nuostatas. Antai tik vakar (sausio 27 d.) buvo paskelbtas nutarimas, labai nedidelės apimties, kuriame pirmąkart teko aiškinti peticijos teisės – labai svarbios piliečių teisės – turinį.
Konstitucinis Teismas turi ir specifinių funkcijų, arba įgaliojimų, kaip antai: teikti išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per prezidento ar Seimo narių rinkimus; ar prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėdamas tokias bylas, kurių, aišku, būna daug mažiau negu bylų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas tarsi supanašėja su bendrosios kompetencijos teismais; jis sprendžia ne tik teisės, bet pirmiausia fakto klausimus.
Tačiau kad ir kokią konstitucinės justicijos bylą nagrinėtų, Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinį teisingumą. Jis yra Konstitucijos garantas. Aišku, taip yra pagal Konstituciją. Taip turi būti. Bet ar taip yra realiame gyvenime, priklauso nuo visuomenės politinės ir teisinės kultūros. Brandžios teisinės kultūros šalyje nekyla klausimas, ar kas nors – parlamentas ar, tarkime, koks nors teismas – gali ignoruoti Konstitucinio teismo sprendimą. Arba kad koks nors teismas pateiktų alternatyvų Konstitucijos nuostatų aiškinimą, besiskiriantį nuo oficialios konstitucinės doktrinos. Brandžioje teisinėje kultūroje tai būtų savęs diskvalifikavimas; tai neįsivaizduojama. Lietuvoje Konstitucinio Teismo nutarimo galią galima įveikti tik priėmus atitinkamą Konstitucijos pataisą. Pavyzdžiui, Lietuvoje grąžinti mirties bausmę būtų įmanoma tik ją tiesiogiai įtvirtinant Konstitucijoje. Manau, kad to nebus dėl daugybės priežasčių.
– Grįžkime prie visuomenės vaidmens. Atrodo, kad beveik vienbalsiai sutariama, jog reikia įteisinti individualų kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Kaip, jūsų nuomone, tai įgyvendinti, kad, viena vertus, žmogaus konstitucinės teisės būtų ginamos deramai ir ne tik Strasbūre, kita vertus, kad šia galimybe nebūtų piktnaudžiaujama?
– Tikrai, individualaus kreipimosi idėja turi daug šalininkų ir mažai priešininkų. Todėl anksčiau ar vėliau bus įgyvendinta – politinė valia, atrodo, formuojasi. Manau, kad atitinkama Konstitucijos pataisa gali būti priimta jau šiais, o įsigalioti kada nors kitais metais (dar reikėtų pagalvoti, kada būtent). Galbūt ne pataisa, o pataisos, nes gali tekti keisti ne vieną, o kelis Konstitucijos straipsnius.
Bet kai samprotaujame apie tai, ar daug bus besikreipiančiųjų, šiek tiek buriame iš kavos tirščių. Mes to nežinome. Ne tik dėl to, kad gerai nepažįstame savo visuomenės ir negalime prognozuoti jos aktyvumo, bet ir dėl to, kad dar nėra susitarta dėl individualaus kreipimosi modelio. O kai bus susitarta, manau, nepakenktų tam tikras tyrimas, galbūt apklausa, kad būtų galima išsiaiškinti, ar pasirinkus būtent tą modelį bus daug kreipimųsi, ar ne. Bet kol nesame pasirinkę vieno ar kito modelio, samprotavimams apie itin didelį ar, priešingai, palyginti nedidelį besikreipiančiųjų skaičių trūksta esminio dėmens.
Svarbu nenuteikti žmonių, esą Konstitucinis Teismas gali išspręsti viską. Tikrai taip nebus, tiksliau, neturi būti, kad dėl bet kokio pažeidimo būtų galima kreiptis tiesiogiai į Konstitucinį Teismą, lygiai taip pat kaip negali būti, kad dėl bet kokio negalavimo visi galėtų kreiptis į tą patį gydytoją arba kad tas pats sportininkas olimpiadoje dalyvautų visose rungtyse. Vadinasi, reikės susitarti, kas, kokiomis sąlygomis ir dėl ko galės kreiptis. Manau, nereikia apsiriboti piliečiais – kreipimosi teisę turėtų turėti ir užsieniečiai, ir juridiniai asmenys, pavyzdžiui, įmonės, visuomeninės organizacijos, politinės partijos, galbūt savivaldybės. Bet kreiptis būtų galima tik dėl Seimo, Vyriausybės ar prezidento aktų, kurie, kaip mano pareiškėjas, pažeidžia jo teises, o ne dėl bet kurio „nepatinkančio“ teisės akto, be to, galbūt po to, kai išnaudotos kitos teisminės gynybos priemonės.
Tiesa, šiandien tai irgi įmanoma, bet tik netiesiogiai, nes į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne patys asmenys, manantys, kad jų teisės pažeistos, o teismai. Teismai, ypač administraciniai, yra didžiausi Konstitucinio Teismo „darbdaviai“. Deja, reikia pripažinti, kad kai kada teismai, nė nesuabejoję akto konstitucingumu, taiko tokius teisės aktus, kurie vėliau, galų gale patekę į Konstitucinį Teismą, yra pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai. Individualaus kreipimosi įvedimas paskatintų kritiškiau vertinti taikomus įstatymus ir kitus teisės aktus, jautriau žiūrėti į galimus žmogaus teisių pažeidimus. Žmogus nebūtų taip priklausomas nuo teisėjo – labai dažnai vieno vienintelio teisėjo, kuris gali visiškai nepagrįstai atmesti prašymą kreiptis į konstitucinį Teismą.
Turėkime galvoje dar vieną dalyką. Jeigu iškart būtų suteiktos labai plačios galimybės kreiptis tiesiogiai į Konstitucinį Teismą, bet tai nepasiteisintų, tas galimybes siaurinti vėliau būtų labai sudėtinga. Tad geriau judėti į priekį taip, kad vėliau nereikėtų žengti žingsnio atgal. Juo labiau kad Konstitucinį Teismą Strasbūro teismas gali imti traktuoti kaip vieną iš nacionalinių gynybos priemonių, kurias prieš kreipiantis į Europos žmogaus teisių teismą būtina išnaudoti. Jeigu Konstitucinis Teismas taptų tokiu filtru prieš kreipiantis į Strasbūrą, jo darbo krūvis dar labiau padidėtų. Reikia skaičiuoti ir kiek tai kainuos.
Manau, kad į visus tuos dalykus neatsižvelgė tie Seimo nariai, kurie neseniai pasiūlė Konstitucijos pataisą, pagal kurią tiesiogiai į Konstitucinį Teismą gali kreiptis bet kuris asmuo, suabejojęs bet kurio įstatymo atitiktimi Konstitucijai. Jau keli mėnesiai diskutuojama, tiesa, gal nelabai aktyviai, kokį individualaus kreipimosi modelį pasirinkti, ir še tau – pasiūlomas pats blogiausias. Avantiūra. Va čia kaip tik ir yra visos galimybės piktnaudžiauti teise kreiptis: tegu Teismas nagrinėja, o mes naujus skundus rašysim – reikia nereikia.
Beje, kodėl tada siūloma, kad būtų galima kreiptis tik dėl Seimo, o ne Vyriausybės ar prezidento aktų atitikties Konstitucijai? Jeigu jau kompromituojama ar žlugdoma gera idėja, tai tegu tai būna daroma nuosekliai. Visais frontais.
– Galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą tiesiogiai yra daugelyje Europos šalių. Jeigu vertintume jų patirtį, ar tai pasitvirtino?
– Taip. Tai pripažįsta tų šalių teisėjai, nors įvedus tiesioginį kreipimąsi jiems darbo labai prisidėjo. Individualus kreipimasis kartais leidžia iškelti išties fundamentalias teisės problemas. Vien tai yra pakankamas pagrindas jį įvesti. Mūsų kaimynai latviai, lenkai, rusai, vokiečiai jį turi. Apskritai Europoje valstybių, kur yra konstituciniai teismai, bet nėra individualaus kreipimosi, yra absoliuti mažuma, šiandien jau gal tik septynios aštuonios.
– Vis dėlto individualaus kreipimosi įvedimas nebūtinai sumažins susvetimėjimą tarp teisinės sistemos ir visuomenės.
– Žinoma, kad viena priemonė negali išspręsti susvetimėjimo problemos. Bet tai irgi būtų žingsnis atskirties mažinimo linkme. Individualus kreipimasis skatintų domėtis teise, teisiniu argumentavimu, kritiškai žvelgti į teisės aktus.
– Prakalbus apie kritišką požiūrį į teisės aktus, paklausiu apie kritišką požiūrį į pačių teismų sprendimus. Ar visuomenė gali, o jeigu taip, tai kaip ir kiek, komentuoti teismų darbą, nemenkindama jų autoriteto? Konstitucijoje nustatyta, kad teismai sprendimus priima Lietuvos Respublikos vardu, tad teismų sprendimų gerbimas reiškia ir pagarbą patiems valstybėms pamatams. Politikai dažnai atsisako komentuoti teismų sprendimus. Bet ar apskritai paliekama erdvės kritikai? Ar lieka galimybių abejoti, ypač jei matomi procedūriniai pažeidimai? Apie tai nekalbama, nes lyg ir bijoma kalbėti. Bijoma – todėl ir nėra viešos diskusijos.
– Pirmiausia atskirkime komentavimą nuo kvestionavimo. Drausti komentuoti teismų sprendimus, net ir neįsiteisėjusius, nėra jokio konstitucinio pagrindo. Niekam. Komentavimas yra neutralus. Komentavimas – tai informavimas plius paaiškinimas, galbūt tam tikrų išvadų darymas. Tai ne spaudimas, ne kišimasis į teisingumo vykdymą. Kaip bus vykdomi teismų sprendimai, jeigu jie nebus komentuojami? Be to, juk jie gali būti ir skundžiami aukštesnės instancijos teismui. Teismo sprendimų komentavimas, taigi ir analizavimas, yra ne tik visaverčio – bet kokio teisinio diskurso prielaida ir būtina sąlyga. Jokių „ša“ čia negali būti. Net politikams ar valstybės pareigūnams, jeigu apsiribojama nuosaikiu komentavimu, burnos neužčiaupsi.
Visuomenė apie teismų sprendimus gali kalbėti ką tinkama. Visuomeninės organizacijos. Akademinė bendruomenė. Žiniasklaida. Trumpai tariant, tai, ką vadiname pilietine visuomene. Aišku, turiu galvoje civilizuotą, kultūringą kalbėjimą, o ne tą srautą keiksmažodžių, kuris kartais paleidžiamas interneto interaktyviuosiuose puslapiuose. Jeigu kas nors tvirtina, esą Konstitucija neleidžia komentuoti teismų sprendimų ir taip kištis į teismo veiklą, tai yra didžiulė klaida. O jeigu tokiais išvedžiojimais dangstosi teisėjas, tai, drįstu teigti, yra tiesiog bandymas išvengti savo veiklos vertinimo.
Visiškai kitas dalykas – spaudimas teismui, sprendžiančiam bylą, arba jau priimtų sprendimų kvestionavimas. Komentavimas negali peraugti į nei į spaudimą teismui, nei į priimto sprendimo kvestionavimą. Spausti teismą neleidžiama niekam – nei pareigūnams, nei žiniasklaidai. O dėl kvestionavimo – politikai, valstybės pareigūnai iš tikrųjų turi susilaikyti nuo tokio teismų sprendimų viešo komentavimo, kurį būtų galima interpretuoti kaip tų sprendimų kvestionavimą. Taip tikrai galėtų kilti problemų Strasbūre. Bet, dar kartą sakau, skirkime sprendimų komentavimą ir jų kvestionavimą.
Deja, turiu pasakyti dar vieną dalyką. Tai, ką anksčiau kalbėjau apie išgalvotus, sufalsifikuotus argumentus lietuviškame teisiniame diskurse ir jo rėksmingumą, kuo puikiausiai galima adresuoti kai kurių teismų sprendimų komentavimui. Tokių komentarų yra buvę ir dėl Konstitucinio Teismo sprendimų.
– Ar kai kurie politikai Lietuvoje nebando savo pozicijos grįsti teismų – taigi objektyviais – sprendimais ir šitaip kratytis atsakomybės? Ir ar politikai šitaip neįpainioja teismų į savo reikalus?
– Negalėčiau sakyti, kad politikai bando teismus kur nors įpainioti. Bet kadangi teismuose bylinėjasi ir politikai, tam tikros teismų sprendžiamos bylos vertinamos kaip „politinės“. Ką padarysi. Kitas klausimas yra, kaip tokį bylinėjimąsi vertina visuomenė.
Iš Konstitucinio Teismo varpinės galiu pasakyti, kad ne vienas ginčas, patekęs į Konstitucinį Teismą, iš pat pradžių gimė kaip politinis ginčas ir tik vėliau tapo teisiniu. Teisme juos reikia spręsti remiantis teisiniais argumentais. Ir nors Konstitucinis Teismas formaliai sprendžia tik dėl įstatymo atitikties Konstitucijai, visuomenėje įsivaizduojama, kad jis sprendžia ir dėl konkrečių politinio proceso dalyvių. Pavyzdžiui, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo konstitucingumo byla siejama su Vilniaus mero rinkimais, Prezidento rinkimų įstatymo atitikties Konstitucijai byla – su per apkaltą pašalinto prezidento nedalyvavimu rinkimuose. Neseniai gauti du prašymai dėl Seimo statuto nuostatos, skirtos laikinųjų komisijų sudarymui, atitikties Konstitucijai. Aišku, visuomenės sąmonėje ir žiniasklaidoje ji bus siejama su konkrečiu asmeniu, nors kai Konstitucinis Teismas spręs tą bylą, tai, kokiam asmeniui turi arba neturi būti taikoma ši nuostata, neturės reikšmės.
Bet jūs atkreipėte dėmesį į svarbų ir neraminantį dalyką: teise patogu dangstytis. Ypač baudžiamąja teise. Pastaruoju metu ši tendencija itin sustiprėjo: jeigu koks nors pareigūnas nenubaustas baudžiamąja tvarka, tai viskas tarsi tvarkoje – jis laikomas nenusižengusiu ne tik teisei, bet ir apskritai niekam. Tai liudija mūsų politinės, taip pat ir teisinės kultūros iškrypimą ar nebrandumą. Iš tikrųjų teisinis vertinimas turėtų būti paskutinė priemonė. Teisinis sprendimas – tai formalus, o ne vertybinis sprendimas.
Beje, į klausimą, kodėl tam tikri asmenys nėra nubaudžiami, neretai pateikiami ir „neteisiniai“ atsakymai. Kitaip tariant, aiškinama, kad kai kuriuos sprendimus nulėmė anaiptol ne teisiniai argumentai. Dabar nesiimsiu aptarinėti, ar tie aiškinimai turi pagrindo. Tiesiog jie pernelyg dažnai girdimi, kad į juos būtų galima nekreipti dėmesio, arogantiškai numoti ranka, pareiškus, girdi, „teismai dėl savo sprendimų nesiaiškina“. Manau, savavaldžiai teismų sistemai turi rūpėti, kodėl būtent tokie atsakymai yra itin dažni visuomenėje.
– Dar apie teismus ir politiką. Neseniai JAV Prezidentas George‘as W. Bushas pasiūlė Samuelį Alito į Aukščiausiąjį teismą. Visuomenėje ir Senate verda diskusijos dėl jo kandidatūros, svarstoma, ar jis nulems konservatyviųjų, respublikonams palankių, teisėjų daugumos susiformavimą. Bet juk teisėjas negali būti politiškas?
– Amerikos standartai kiek kitokie, negu mes esame pripratę čia. Teisėjas laikomas respublikonu, jeigu jo kandidatūrą teikė prezidentas respublikonas, ir atvirkščiai – demokratu, jeigu jį pasirinko prezidentas demokratas. Logiška, kad prezidentas teisėjus teikia pagal savo pažiūras – atitinkamai konservatyvias ar liberalias (amerikietiška liberalizmo prasme). Beje, nebūtinai prezidento viltys pasiteisina; ir dabartiniame JAV Aukščiausiajame teisme yra teisėjų, kurie į jį pateko „kaip respublikonai“, o spręsdami bylas balsuoja „kaip demokratai“.
JAV Aukščiausiojo teismo, kuris atlieka ir Konstitucinio teismo funkcijas, vaidmuo ir prestižas – labai dideli. Dėl to kiekvienąkart, kai keičiasi nors vienas teisėjas, iki užkimimo ginčijamasi, ką tas pasikeitimas gali reikšti tolesnei konstitucinės doktrinos raidai: ar Konstitucija bus aiškinama konservatyvesne, ar liberalesne kryptimi. Gerai suprantama, kad kartais ir vienas teisėjas gali padaryti didelę įtaką Amerikos teisės raidai, ypač sprendimams, kurie labiausiai jaudina visuomenę. Pakanka prisiminti politiškai jautriausias bylas dėl mokyklinės maldos uždraudimo, abortų legalizavimo, rasinių mažumų pozityviosios diskriminacijos, prekybos tarp valstijų, pilietinių teisių ir kt. Tą diskusiją sekti ne tik naudinga, bet ir įdomu.
Šiuo atžvilgiu mūsų lietuviškasis diskursas, kai skiriamas naujas Konstitucinio Teismo (ir ne tik Konstitucinio) teisėjas, yra tiesiog varganas. Jeigu neiškapstoma kokia nors pikantiška detalė, niekam ir neįdomu, kas ten ir kur pretenduoja. Na, galbūt visuomenei tikrai neįdomu, nors turėtų rūpėti. Bet tas pat ir Seime. Biografijos faktų, kartais visiškai formalių, „gyvenimo aprašymo“ eilučių aiškinimasis paprastai užgožia klausimus apie žmogaus teisinę pasaulėžiūrą – tai, ką amerikiečiai vadina „judicial philosophy“. Klausimus, kurie padėtų tą „judicial philosophy“ atskleisti, retai kas pateikia. O jeigu pateikia, tai paprastai tokius, kad į juos įmanoma atsakyti tik vienu būdu: „Aš negaliu atsakyti į šitą klausimą, nes jeigu man teks spręsti tokią bylą, aš jau būsiu pareiškęs nuomonę“. Toks atsakymas yra įprastas visiems pretendentams į teisėjus visose pasaulio valstybėse, bet jis nepadeda išsiaiškinti svarbiausio dalyko – pretendento „judicial philosophy“, t.y. išsiaiškinti, ar jis, jeigu bus paskirtas, aiškindamas Konstituciją bus „labiau tekstualistas“, ar „aktyvistinės“ pakraipos teisėjas, ar jis pripažįsta teisės, kaip socialinės inžinerijos priemonės, galimybes, kokios jo pažiūros į konstitucinės doktrinos keitimo galimybes ir t.t. Tokių klausimų, kurie padėtų tai išsiaiškinti, beveik nesigirdi. Tai klausiančiųjų problema. Kartu ir viso mūsų teisinio diskurso.
Kadaise stažavausi pas profesorių Haroldą Bermaną. Kas domisi, žino jo knygą „Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis“, geriausią praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio JAV teisės knygą. Iš pradžių buvau nustebęs, kad profesorius per paskaitas beveik nedėsto naujos temos, o atsakinėja į studentų klausimus. Ir viskas. Užduoda kitam kartui perskaityti tam tikrą medžiagos kiekį ir reikalauja, kad kiekvienas studentas atneštų raštu parašytą klausimą, surenka tuos lapelius, o paskui atsakinėja į klausimus, kuriuos buvo gavęs per praėjusią paskaitą. Ir jeigu kas nors nemoka paklausti protingo klausimo, tuo blogiau jam. Tada supratau, kad kartais sunkiau sugalvoti protingą klausimą nei pateikti į jį atsakymą. Klausimas daug pasako apie klausiantį. Klausimų nebuvimas – taip pat.
– Grįžkime prie teisės ir pilietinės visuomenės santykio ir kartu apibendrinkime. Ar galima sakyti, kad demokratinėje valstybėje, kuri remiasi teisės viršenybės principu, teisė turi būti svarbiausia vertybė?
– Viena iš pagrindinių vertybių, bet tikrai ne vienintelė. Yra tokių vertybių, kurių teisė nei įtvirtins, nei apgins, nei pagaliau prilygs joms.
Teisę kuria žmonės, jie perkelia savo vertybes į teisę. Tai, kokiomis vertybėmis jie vadovausis, lems ir tai, kiek vertinga bus tos visuomenės teisė.
Bet, kita vertus, be teisės, netgi prastos, ypač be Konstitucijos, mums diktuotų tik nuoga politinė valia.
Kalbėjosi Ieva Jusionytė ([email protected])
