Prabangūs namai ir begalė žaislų, apie kuriuos mes tuo metu net negalėjome pasvajoti – atrodo, paprasta filmo paslaptis.
Su Egidijumi Dragūnu įsitaisėme TV3 Žinių studijoje – tai būna tikrai ne kasdien. Prieš mane sėdėjo subrendęs vyras, kuris drąsiai gali pasakyti, kad filmo „Žaisliukas“ scenarijus gali virsti realybe. „Tereikia žinoti, ko nori iš gyvenimo“, - pabrėžia šiuo metu geriausiai apmokamas Lietuvos atlikėjas.
O aš prieš mane, atrodo, sėdėjo tas pats vaikinukas su apsmukusiomis kelnėmis ir itin laisvais rūbais, užkariavęs paauglių sielas prieš dvidešimt metų. Pirmą SEL albumą – „Paskutinį kartą“ man nupirko mama. Matyt, niekada nepamiršiu mygtuko „Play“ paspaudimo ir pirmų gabalo „Uoga“ akordų. „Uoga, aš matau tave nuogą“, - taip skambėjo dainos tekstas.
- Ar pameni pirmą savo koncertą? – paklausiau E. Dragūno.
- Pamenu. Tai buvo didelis koncertas. Grojome prieš 7 tūkst. žmonių Vilniaus sporto rūmuose. Tai primena dabartinius mano koncertus. Tai buvo nerealu. Nėra žodžių, kuriais galėčiau apsakyti tuometines savo emocijas. Atrodė, kad patekau į kitą gyvenimą. Taip prasidėjo mano naujo gyvenimo etapas. Buvau devintokas. Kitą dieną buvo labai keista: atėjau į mokyklą ir supratau, kad kažkas pasikeitė. Supratau, kad mane visi stebi ir sako „Čia jis“. Tai pamenu labai aiškiai.
- Ar bėgant metams pasikeitė jaudulys prieš koncertus?
- Į paskutinį mano koncertą, kuris vyko Klaipėdoje atėjo 18 tūkst. žmonių. Esu įsitikinęs, kad visada jausiesi gerai, jei esi gerai pasiruošęs fiziškai, jei tavęs nekankina kokios nors pagirios. Tai yra žiauriai svarbu. Pastaruoju metu aš noriu matyti visą situaciją labai blaiviai ir tiesiog ja pasimėgauti. Nenoriu, kad mano gyvenimas būtų tarsi rūke.
Tarkim, tik po dviejų metų aš išėjau į kiemą ir pasižiūrėjau, kokį gražų turiu automobilį. Tiesiog pagalvojau: „Vokiečių dizaineriai ilgai galvojo, kaip sukurtų tokį automobilį“. Prireikė dviejų metų, kad tai suvokčiau. Anksčiau nesupratau, kas vyksta mano gyvenime, aš niekada nepastebėdavau to, ką turiu ir kuo mėgaujuosi. Žmogaus gyvenime yra svarbiausia fizinė ir dvasinė ramybė. Koncertuodamas Klaipėdoje aš labai aiškiai supratau, kad matau, kas vyksta, kontroliavau situaciją. Tiesiog pasimėgavau. Taip, būna, kad dėl jaudulio kartais net nesupranti, kas darosi.
- Paauglystėje, matyt, buvo nemažai koncertų, kurių neprisimeni...
- Ne. Tokių nebuvo daug, nors audringų vakarėlių pakakdavo. Antrasis mūsų koncertas vyko viename iš jų. Tada pirmą kartą paragavome alkoholio. Tuometinis mūsų prodiuseris Justas Mamontovas pasakė daugiau nenorintis matyti mūsų savo akyse. Tada supratau, kad taip daryti negalima... Dabar žinau, kad alkoholis ir darbas – nesusiejami dalykai. Čia tas pats, jei ateitų koks nors girtas chirurgas daryti širdies operacijos. Mano karjeroje buvo visko, tačiau norėčiau tikėti, kad daugiau to nebus.
- Matome, kad bėgant metams tavo kūryba keičiasi, ar keičiasi pats muzikinis skonis?
- Tuo metu, kai visi klausėsi „Depeche Mode“ ir sunkiosios „trash“ muzikos, aš klausiau Arno Klivečkos laidų, kuriose skambėjo naujoji elektroninė muzika. Jis demonstravo, kas yra elektronika. Taip sužinojau apie „The Prodigy“ ir visas kitas atsirandančias grupes, kurios turėjo savo spalvą. Mane visada domino muzika ir savas skambesys. Muzikos visada klausydavau daug. Ir dabar tai darau... Tačiau dabar ja ne taip mėgaujuosi. Gal nuo kiekvieno darbo laikui bėgant žmonės nubunka? Prieš kelias dienas užsukau į įrašų studiją. Padariau kažką nerealaus, bet supratau, kad dabar nėra pats geriausias laikas joje būti. Tiesiog nepajaučiau noro į ją eiti kasdien tam, kad galėčiau išsilieti. Jau gerus metus nedirbu įrašu studijoje, nenoriu joje nieko daryti. Norisi ateiti į darbą, kaip į šventę, bet...
- Tai nuovargis?
- Matyt, tai yra ne vienos savaitės ar kelių dienų nuovargis, tai yra dvidešimties metų nuovargis. Tai nuovargis, kuris pagimdo norą užsiimti kažkuo kitu. Visai neseniai skridau žiūrėti Pierre‘o Richard‘o ir Gerardo Depardieu spektaklio. Dar prieš išvykdamas supratau, kad mieliau vykčiau į savo senelių kaimą Varėnos rajone... Kaip prieš dvidešimt metų. Norėčiau surasti „voveruškų“. Praeitais metais buvau nusiteikęs nuvažiuoti pagrybauti, atsimenu, kad miške visada yra gera pailsėti kažko ieškant. Nenuvažiavau. Tačiau šiais metais turiu tai padaryti. Norisi paprastų dalykų. Tačiau sulaukiau pasiūlymo pasirodyti viename seriale, vėliau pasiskundžiau, kad seniai esu gavęs dovanų... Gavau paveikslų ir specialiai man pasiūtus treningus. Gavau dėmesio, bet norisi visiškos ramybės, neskubėjimo, susivokimo.
- O dabar patartum devintokui Egidijui Dragūnui?
- Visų pirmą, tuo metu aš nieko neklausiau. Aš maniau, kad esu pats kiečiausias, man nerūpėjo nė vieno žmogaus nuomonė. Jeigu turėčiau minutę susitikimui su tuo žmogumi, turbūt pirmiausia, reikėtų labai stipriai jam suduoti ar įspirti, kad jis atsisuktų bent minutėlei.
Tai padaryti šioje situacijoje aš patarčiau ne tik sau: visam jaunimui patarčiau mylėti save. Kas yra meilė sau? Labai elementarūs dalykai: gera mityba, geras miegas, sportas, estetika, mokslai, komunikacija, kalbos. Mokinkitės kalbas, kad ateityje galėtumėte keliauti ir mokėtumėte juokauti, išreikšti save svečioje šalyje. Siūlyčiau jaunimui investuoti į save. Patarčiau neturėti sąlyčio su alkoholiu ar su kažkokiais prastai užsiėmimais. Sportas, mokslas, meilė ir darbas – tai yra svarbiausia.
Prieš kažką darant reikia neskubėti – to nepamirškite. Nereikia priimti visų pasiūlymų, kuriuos išgirsite. Visada pagalvokite, ko norite iš gyvenimo, suvokite, ką norite daryti ir ką darysite su meile. Būtų idealu, jei žmonės mane išgirstų: prie ko jie prisilies su meile, tas duos puikių vaisių.
- Kada paskutinį kartą klauseisi albumo „Kontrolinis šūvis“ arba „Neįvertinta karta“?
- Seniai!
- Juk daugelis užaugo su šiais albumais...
- Kažkada bandžiau parepetuoti ir padainuoti tai, ką kūriau tada... Suprantu, kad kažkam tai atneštų gerų emocijų, bet man nepavyko. Einu į priekį. Manau, yra gražu, kai dirbi ir ieškai kažko naujo. Nors nostalgija kartais yra gerai: atėjęs į „Depeche Mode“ koncertą juk labiausiai laukiu senų dainų.
- Kaip manai, kur dabar yra muzika ir kur ateitis ją nuves?
- Laukiu naujo sprogimo. Nuolat tikiuosi kokio nors „Vau“. Žinau, kad taip nutiks. Mano sūnui yra aštuoni metai. Jis per prievartą yra mokomas muzikos. Aš pats žinau, kad niekam nepatinka groti fortepijonu...
- O tave vaikystėje irgi vertė?
- Taip. Ir labai stipriai. Prieš kelias dienas pats išgirdau, kaip sūnus ryte instinktyviai sėda prie pianino ir ieško tembrų... Jis grojo. Viskam ateina savas laikas.
- Šį klausimą esi girdėjęs šimtą kartų – kokia yra SEL sėkmės paslaptis? Išgyventa 20 metų aukštumoje ir sugebėta keistis - ne kiekvienas atlikėjas ar grupė tai sugeba.
- Kokia paslaptis? Šiais laikais daug lemia socialiniai tinklai, kur kiekvieną dieną gali dalintis ir rodytis. Aš irgi tai darau, sėdžiu „Instagram‘e“, rodau save, pasigiriu. Suprantu, kad aplink mane yra daug žmonių, kuriuos pats seku, kurie seka mane. Šiuo metu esu dalis tų žmonių, o jie yra mano dalis. Visi esame draugai. Ir viskas. Tie žmonės žino, kas aš esu. Žinoma, aš nežinau, kas jie visi. Bet aš stebiu. Jie tai mato. Esu jų dalis. Ateiti į mano koncertą jiems yra tas pats, kaip ateiti į draugo gimtadienį pasilinksminti.
Muzika? Taip, tai irgi yra dalis paslapties. Girdžiu daug pasakojimų „Atradome modelį – paleidžiame SEL ir mūsų vaikas užmiega“. Žmonės auga su SEL. Jaunimas, kuriam dabar yra po šešiolika ar aštuoniolika, mato mano sėkmę. Finansiškai aš gyvenu gerai, ne kiekvienas mano profesijos žmogus tai galėtų sau leisti pasakyti. Taip, projekte dalyvauja daug žmonių, jie irgi uždirba. Jaunimui patinka šis modelis. Prieš dešimt ar dvidešimt metų būdavo populiaru stebėti nusikaltėlius, važiuojančius prabangiomis mašinomis ir sakyti „Va, aš noriu būti, kaip jis“. Gal dalis tų žmonių pradėjo užsiiminėti tuo, kas neveda prie gero. Dabar jaunimas galvoja apie žmogų, kuris vairuoja tą mašiną. Kažkada draugas manęs paklausė, kam man reikalinga ryški mašina. Tam, kad vaikai žiūrėdami sakytų, kad nori užsiiminėti muzika, kinu. Noriu būti teigiamas pavyzdys. Noriu, kad visuomenė žiūrėtų ne į žmogų su pistoletu, o į žmogų su mikrofonu.
- O pats vaikystėje į kuriuos žiūrėjai?
- Pamatęs Al Pacino gyvai per savo gimtadienį Los Andžele supratau, kad jis nėra patį geriausią pavyzdį jaunimui rodęs aktorius. Vaikystėje labai aiškiai atskirdavau gėrį nuo blogio. Šiandien aš galiu pasakyti, jei kas nors paklaustų, kuris filmas yra mano mėgstamiausias, pasakyčiau, kad tai yra „Žaisliukas“ su P. Richardu. Ten yra daug daugiau gėrio negu „Krikštatėvyje“, tačiau kiekvienas gyvena savo gyvenimą, kuris yra įvairus ir gali pasisukti į vieną ar kitą pusę. Kartais reikia nuspėti žingsnius, kas bus, jeigu elgsies vienaip ar kitaip. Bet kuriuo atveju yra geriau turėti galvoje ir suprasti vieną dalyką, kad kiekvienas tavo blogas veiksmas turi atoveiksmį. Patikėkite, aš tai jau esu patyręs savo kailiu. Jeigu darysi blogą, tau grįš blogis. Kiekvieną dieną gerai pagalvokite, ar norėsite už savo elgesį gauti gerą ar blogą atoveiksmį. Geriau yra gyventi gerai. Kartais geriau yra nusišypsoti...
- Apie filmą „Žaisliukas“... Vaikystėje daugelis svajojo apie tokią vaikystę ir legendinę mašinytę. Ar galima sakyti, kad Egis įgyvendino savo svajones?
- Manau, kad kai taip gyveni, tai tampa natūralu. Netgi mano dainoje yra tekstas „Mano pasaulis man sugalvotas“. Tai yra pasaulis, kurį pats sau sugalvojau ir taip gyvenu. Kiekvienas gali jį sugalvoti ir sukurti. Tereikia įsivaizduoti, ko nori ir nebijoti. Tu gali sukurti sau pasaulį, tik nebijok eiti savo tikslo link. Protingi žmonės visada sako „belskis ir tau bus atidaryta“, niekada nepagausi žuvies, jei nesugalvosi iš vakaro nusipirkti meškerės ir nuvažiuoti prie ežero. Susigalvok savo gyvenimą. O mano gyvenimas? Aš jį labai aiškiai kodavau, mačiau, ko noriu. Pirmoje klasėje laikydavau mamos lako plafoną rankose, o šalia grodavo patefonas... Kažkodėl jau tada save taip realizuodavau. Man patikdavo muzikos skambesys. Mane tai pakeldavo į ten, kur noriu būti. Finale atsitiko taip, kaip atsitiko.
- Finale, gali sakyti drąsiai, kad esi brangiausiai apmokamas Lietuvos atlikėjas.
- Taip. Galiu leisti sau prabangą susigalvoti, kada tai bus, kur tai bus ir kiek tai kainuos. Nedirbu su niekuo. Aš esu visiškai nepriklausomas. Kalbėjau su užsienio kompanijomis. Turiu pasirinkimą: galiu būti labai žinomas daug kur, bet savo didžiąją dalį atlyginimo turėčiau atiduoti kažkam. Pagalvojau, kad turiu realiai viską čia. Ir man nereikia su niekuo dalintis. Esame brangiausia grupė... Ir tai nepasikeis per vieną dieną, nes niekas neateis ir to neperlauš. Neatsiras naujas žmogus, kuris ateis ir pasakys „Ateikite, 20 tūkst. žmonių, į mano koncertą, aš padėsiu už šį vakarėlį 400 tūkst. litų ir dabar viskas vyks“. Į tai reikia eiti ilgai. Šiandien esame brangūs, bet atsiperkantys.
- Ar daug skeptikų sutikdavai, kurie sakydavo, kad tau nepavyks?
- Nuėjome ilgą kelią, kartais pats tapdavau užgesusiu skeptiku užgesęs, bet ne pagrindas gyvenime yra tie, kurie sako „ne“. Tokių buvo 99,9 proc., tačiau atsirado vienas artimas žmogus. Šiuo atveju tai yra mano antroji pusė. Kai susipažinome aš buvau visiškam... Ne dugne, bet apatijoje viskam. Labai svarbu, kai žmogus tau ryte sako „Čia stovi vanduo su citrina, tau būtų sveika išgerti“, „Čia košė, čia saulė šviečia“. Ir taip žingsnis po žingsnio. Buvo draugų, kurie norėjo padėti: atvažiuodavo ir mane miegantį dvyliktą valandą dienos keldavo iš lovos ir vesdavo į šaltą upę.
Tačiau reikia meilės ir nuoseklumo. Vieną dieną supranti, kad yra žmogus šalia, kuris tau linki gero ir sako, kad tu gali. Vieną minutę tu tiesiog tuo patiki. Čia kaip mažam paukščiukui, kuris negali skristi, tačiau tereikia minutės, kad jis suvoktų alintis tai daryti. Skeptikai – „fuck“. Anksčiau jie man sakė „ne“, o dabar spaudžia man ranką.
Yra dar vienas svarbus momentas: pakilęs turi suprasti, kad žmogus, kuris atidavė tau viską ir kurio dėka tu pakilai, negali likti apačioje.
