Kartu su visu krikščioniškuoju pasauliu gedint prie Šventojo Tėvo karsto mūsų visuomenės atmintyje beveik nelieka vietos praėjusių metų balandžio 6 d. Lietuvos politiniams įvykiams.
Tądien žengiant per NATO ir Europos Sąjungos slenkstį keturių Seimo narių balsų persvara buvo nušalintas Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas. Pusmečio batalijose susitelkęs antipaksinis politinio sluoksnio ir pilietinės visuomenės frontas tądien pasiekė pergalę ir išsiskirstė kas sau. Priešlaikinių prezidento ir naujų Seimo rinkimų mėnesiais dar kurį laiką švietė vertybinės orientacijos švyturiai, kurie galutinai užgeso keistoje retrosovietinės koalicijos politinėje migloje.
Atrodo, kad apie vienų metų senumo debatus savo pozicijas apgynusiam politiniam sluoksniui rimtai mąstyti ir kalbėti nesinori. Ir negali norėtis. Kodėl į paksogeito politines pamokas rimtai turėtų žiūrėti tie, kurie net savo rinkimų pažadus viešai išvadina nereikšmingais? Kad ir kaip nemėgtumei R. Pakso politinio makiažo autorių, negalima nepripažinti, kad jis buvo profesionaliai nupieštas. Gal tiesiog nesugebėta nešioti tos išradingai išdekoruotos kaukės?
Diskvalifikuoto prezidento samdiniai tiek puldami, tiek gindamiesi nesyk kėlė tokius klausimus, kurių realumu negalime abejoti. Valdžios viešpačių nutolimas nuo liaudies ir nuo visuomenės, nuo provincijos ir nuo savivaldos problemų buvo ir yra skaudulys, kurio vien viešas paminėjimas jau mobilizuoja nepasitenkinimą politika ir politikais. Negi kas pasikeitė? Vyriausybė diktuoja miestams ir savivaldybėms, kur kokius sporto rūmus statyti. Biurokratai kuria ir keičia europinigų dalybų principus. Kas dar?
Žiniasklaidoje labai rūpinamasi nušalinto prezidento namų ūkiu arba stebimasi, kad jis ar net dalis prieš metus pralošusiųjų komandos imasi verslo, tartum visiems mums nuo to neturėtų būti geriau. Juk, kad ir koks politinis nevykėlis būtų, jis gali visai neblogai užsiiminėti verslu. R. Pakso biografai ateityje apie tai turės susimąstyti.
Net popiežiaus gedulo oficiozinis atspalvis šiandien gundo įžiūrėti tam tikrą autoriteto krizę Lietuvoje. Čia viskas taip susimaišė, kad save skandalingiausiu pristatančio laikraščio leidėjai imasi kartu su arogantišku rusų ambasadoriumi „skandalistų gaujos - Lietuvos“ atpažinimo ir demaskavimo darbo. Oficiozinio dievotumo bruožai taip pat primena paksiados peripetijas. Ar pamename, kiek biblinių parabolių buvo pažerta per tuos metus? Kiek kryžiuojamo tikėjimo kankinio vaizdinių buvo išleista į viešąją Lietuvos erdvę? Vos nesuabejota net mūsų Katalikų Bažnyčios hierarchų autoritetu. Gerai, kad jie - vyskupai - buvo nuoseklūs Jono Pauliaus II principų saugotojai.
Lietuviai užmiršta greitai. Tačiau net užmarštys būna skirtingos. Šiandieninė data ir paksogeito pabaigos metinės primena, kad kartais užmirštama iš reikalo. Tačiau niekas nepraeina be pėdsako. Yra daugiau, nei tikėtina, kad apie tai mums primins kas nors, kam nušalintojo prezidento skrydžio ir nuopuolio patirtis bus tik moralei abejingos technikos reikalas, gundantis pakartoti politinio skrydžio akrobatinę figūrą.
