Sausio 13-osios akivaizdoje Sąjūdžio kartos žmogui neišvengiamai norisi kalbėti temomis, kurios išjudintų patriotinius jausmus, kurios leistų bent trumpam atsikratyti šleikštulio dėl Lietuvos valstybės prezidento skandalo. Atmenant Sausio 13-osios įvykius galima pažvelgti į menkybę to, kas dedasi po Lietuvos vėliavomis dabar.
Kita vertus, Paksogeito svilėsių kvapas atitraukia dėmesį nuo visokių daugiau ar mažiau svarbių mūsų gyvenimo smulkmenų. Kas šiomis dienomis rimčiau susidomėjo Prancūzijoje vykstančiomis Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo varžybomis? Ne per daug domėjausi jų rezultatais ir aš, tačiau vienas dalykas krito akin. Spaudos informacija be gilesnių komentarų paliudijo tokį faktą: į šias varžybas negalėjo vykti geriausias Lietuvos kalnų slidininkas, nes jis... neturi nė lašo lietuviško kraujo. Po platųjį pasaulį išsibarsčiusių pasaulio lietuvių, regis, niekas, be įsivaizduojamo kraujo ryšio mito, nejungia. Genetinis tautiškumo supratimas būdingas diasporoms ir toms tautoms, kurios gyvena be savo valstybės, svetimose valstybėse, yra okupuotos, pažemintos. Todėl tokioms tautoms yra nebūdingas savųjų ir svetimųjų atskyrimas pagal pilietinę priklausomybę.
Istorikai neleis mums abejoti, kad šiuolaikinės lietuvybės kelias į dabartį buvo grindžiamas kultūriniais, dvasiniais, kalbiniais ir genetiniais dalykais. Kaip pasakė Czeslawas Miloszas, lietuviai XIX amžiaus pabaigoje atgimė kaip filologijos produktas, nors istorijoje skendo milžiniškos politinės tautos civilizacinis paveldas. Tokia savijauta iki šiolei dominuoja. Matyt, pernelyg trumpas buvo Lietuvos valstybinio suverenumo laikotarpis, kad įsigertų į sąmonę, jog pilietiškumas yra svarbiausias tautinio tapatumo kriterijus. Per sovietinio cinizmo pamokas greičiausiai susiklostė nuostatos, kad pilietiškumas yra antraeilis dalykas. Nors istorinio momento politinis pragmatizmas valstybės atstatymo įkarštyje nugalėjo: kitaip nei latviai ar estai, jausdamiesi saugiau dėl palyginti nedidelio sovietinių migrantų rusų skaičiaus, be išlygų ir priesaikų suteikėme jiems atgimusios Lietuvos valstybės piliečių teises.
Kazys Almenas tą istoriją vertina kaip bendros Baltijos tautų kovos išdavystę. Pasielgta, anot jo, savanaudiškai. Palengvinome galimybę Rusijai užsipuldinėti mūsų likimo brolius dėl nenoro padaryti tą patį, ką ir mes padarėme. Galbūt K. Almenas teisus, nors aš laikiausi ir laikausi kitokio požiūrio. Atkūrus valstybę pilietiniai kriterijai turi pradėti imti viršų: Lietuvos pilietis be vieno kraujo lašo gali būti toks pat lietuvis, kaip ir tas su dviem lietuviško kraujo lašais. Dar daugiau, įžiūriu teorinę galimybę derinti abu tuos principus, neleidžiant skirti Lietuvos tautos ir lietuvių, neleidžiant skirti šimtų tūkstančių lietuvių diasporos atstovų nuo Lietuvos piliečių, kurių gyslose teka įvairiausi kraujo mišiniai.
Kodėl tokią perspektyvą vadinu teorine galimybe? Todėl, kad dabartinė situacija kelia abejones dėl lietuviškosios pilietybės ateities. Šiandien, kai susiduriam su Jurijaus Borisovo tipo Lietuvos gyventojais, galima suabejoti, ar tie, kurie prieš keliolika metų didžiadvasiškai suteikė pilietybę sovietinių okupantų palikuonims, žinojo, ką daro. Dar daugiau, ar tie borisovai, uspaskichai ir ivanovai įvertino tai, ką įgijo? Atrodo, kad ne. Ar galima galvoti kitaip, jei į Lietuvos pilietybę žiūrima kaip į vienadienį sanitarinį paketą? Ar galima ją gerbti, jei prezidentas gali ją laikyti nuosavu daiktu, perleidžiamu mainais už ciniškiausias valdžios ėmimo pamokas?
Šiandien išties gyvename ciniško teatro sąlygomis: kai milijonieriai be raukymosi imasi rusiškojo patriarchalizmo vaidmenų, lyg Jekaterinos II satrapai vaizduodamiesi liaudies gynėjais nuo vietinių ponų, kai Vilniuje dešimtmečiais šiltą lizdą sukęs eksmeras, ekspremjeras, prezidentas kartu su savo rusiškais pinigais įtukusiais “pijarščikais” ramiais veidais deklamuoja provincijos gynimo deklaracijas, išties imi klausti, ar dar ko nors vertas tas lietuviško kraujo lašas, kadaise kaitinęs sveiko nacionalizmo ir antisovietinio priešinimosi energiją? Ar dar ko nors vertas tas kraujas, kuris 1991 m. sausio 13-ąją buvo pralietas po sovietinių tankų vikšrais prie Vilniaus televizijos bokšto?
