Seimo daugumai atmetus opozicijos ketinimus įkurti dar vieną laikinąją komisiją ir numatant dėl to kylantį šurmulį, Algirdas Mykolas Brazauskas nedelsdamas aplankė LRT „Spaudos klubą“. Nuoseklus ir logiškas žingsnis, kuris, deja, nenuramino bendros įtarumo atmosferos.
Nebandysiu analizuoti viso laidos turinio, bet atkreipsiu dėmesį tik į vieną klausimą, kurį suformulavo net ne pats Audrius Siaurusevičius, o jo pašnekovas. Jis, ko gero, iš tiesų nustebęs retoriškai klausė, kodėl tik dabar opozicija ėmė aršiai pulti jį dėl šeimyninių turtų ir privatizavimo peripetijų. A. M. Brazauskas dukart buvo tvirtinamas premjeru, bet šita korta nebuvo mesta ant svarstybų stalo. O juk įtarimus kelianti medžiaga gana sena ir politiniuose užkulisiuose jau seniai gandų išnešiota.
Tad kodėl dabar, o ne anksčiau? Išties tai geras klausimas, kuris galėtų būti pateiktas Andriui Kubiliui ar Rasai Juknevičienei. Bet kadangi jis pakibo ore, spėlionėms ir bandymams atsakyti į tą „kodėl“ tik dabar atsiranda vietos ir poreikio. Galbūt kada nors ir patys konservatorių lyderiai tą paaiškins.
Pabandysiu pasidalyti keliomis prielaidomis, kurių galutinis patikrinimas greičiausiai priklausys rimtiems tyrinėtojams. Pirmiausia kas išnyra atmintin iš netolimos kelerių metų praeities, tai rusiškų paksinių liberaldemokratų smegenų produktas, jos autorių pavadintas „Strekoza“. Tame Lietuvos apdorojimo plane taisyklinga rusų kalba buvo sudėliotas tolesnės Lietuvos politinės sumaišties kėlimo planas. AMB diskreditacija buvo bene svarbiausia užduotis.
Dokumentas buvo rastas per kratą Rolando Pakso patrono Jurijaus Borisovo buveinėje ir plačiai paviešintas. Taigi taikinys Nr. 1 pagal „Strekoza“ partitūrą tapo aiškus. Dabar galima tik spėlioti, kokia AMB kompromituojanti medžiaga buvo paruošti ar sukurpta kituose stalčiuose, bet neatmestina galimybė, kad EBSW, restoranų ir viešbučių privatizavimo kuluarai turėjo būti pirmuosiuose puslapiuose. Bet kuriuo atveju tokios prigimties dalykai yra opiausi masinei lietuvių sąmonei ir tinkami visokiausių spalvų viešųjų ryšių technologijoms.
Ar prieš porą metų tuos pačius faktus žinojo konservatorių lyderiai, jie patys gali geriau atsakyti. Tačiau net jei būtų žinoję, vargu ar būtų iškart griebę už AMB skverno. Per R. Pakso apkaltą tai tiesiog nebūtų suprantama. Šiandien galime tik spėlioti, kokie padariniai būtų grėsę Lietuvos politikai, jos demokratijai ir pilietinei visuomenei, jei visa tai, kas darosi šiandien, būtų atsitikę R. Pakso pergalės apkaltos procese atveju.
Antra prielaida. Po naujųjų Lietuvos prezidento ir Seimo rinkimų A. Kubiliaus vedami konservatoriai akivaizdžiai demonstravo, kad tik Viktoro Uspaskicho darbiečiai ir paksiniai libdemai jiems yra mirtini priešai. Tad ir stabilumo garantą – A. M. Brazauską skiriant dabartinės Vyriausybės vadovu, nepaisant visų koalicinių intrigų ir išsityčiojimo iš konservatorių, nebūtų buvę tinkamas metas pulti. Greičiau tai būtų pasirodę infantiliu noru kovoti iškart visuose politiniuose frontuose. Juk tada net pačioje opozicijoje jau ruseno tarpusavio rietenų žarijos. Šitaip mąstant, savaime peršasi mintis, leidžianti nuspėti, kodėl ne tada buvo užsipultas AMB.
Galiausia trečia prielaida. Konservatorius prie šio skausmingo AMB biografijos posūkio atvedė Mažeikių naftos kvapas ir „Lukoil“ įvardijimas svarbiausiuoju rusų interesų agentu Lietuvos ekonomikoje. Konservatorių varovais pabuvo patys valdantieji, dar rinkimų kovoje išbandę „Williams“ baidyklės kerus. Net po sėkmingų „Mažeikių naftos“ ūkinių metų konservatoriams buvo nuolat prikaišiojama „Williams“ afera, neduodant jiems atokvėpio ir nematant akivaizdaus dalyko – įmonė, nepaisant nesėkmingo sandėrio, nebuvo numarinta. Bloga išėjo į gera.
Taigi, neduodant konservatoriams pagaliau pasiteisinti dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo, jie buvo ypač prikaustyti prie šio klausimo. Prasidėjus „Jukos“ turto dalyboms, matant Vladimiro Putino Rusijos procesus ir interesus, konservatoriai visai dėsningai sutelkė savo dėmesį į visas galimas Brazauskų šeimos ir „Lukoil“ sąsajas , siekdami neleisti šiai rusų naftos kompanijai dar labiau įsitvirtinti mūsų šalyje. Viešbutis „Crowne Plaza“ greičiausiai tiesiog buvo pakeliui – iš tiesų pastebima vieta.
Galbūt dėl informacijos stygiaus mano įvykių interpretacija yra trapi, tačiau ir klausimas „kodėl“ dabar nėra lengvas, jei net daugiau tos informacijos turintis premjeras į jį taip pat rišliai neatsakė. Dabar yra dabar. Dabar „Lukoil“ lyg ir nebestovi eilėje prie „Mažeikių naftos“ akcijų prekystalio. Tačiau krizės šmėkla stovi prie A. B. Brazausko kabineto durų. Nežinia, ką nuspręs jo šeimininkas, bet galime neabejoti, kad jam nebus lengva.
