Vaizdo ir muzikos projekto „Kauno pavasaris 1972“ (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_327699$z_353697) sumanymas subrendo 2002 metais, minint 30-metį įvykių, sudrebinusių sovietų valdomą Lietuvą. Tuo metu Kaune buvo atidengtas skulptoriaus Roberto Antinio paminklas, skirtas Romui Kalantai, iš protesto susideginusiam1972-ųjų gegužės 14 d. miesto sodo prieigose.
Ta pačia proga šalia esančiame muzikos klube simboliniu pavadinimu „Siena“ buvo pristatoma naujai išleista knyga „Romo Kalantos auka“ (Vilnius, „Baltos lankos“, 2002), o styginis kvartetas „Collegium“ su perkusininku Arvydu Jofe pagrojo kelias kompozicijas pagal 1972-ųjų pavasario Kauno gatvių roko muzikos motyvus. Taip mezgėsi memorialinė tradicija, o muzikos ir dokumentikos mišinys prašėsi įamžinamas DVD kompaktine plokštele.
Tai, kas vadinama 1972 metų pavasariu, neabejotinai priklauso svarbiausiems sovietų okupuotos, bet nepasidavusios Lietuvos istorijos puslapiams. Skirtingu metu įvairiuose Lietuvos visuomenės sluoksniuose šie netolimos praeities įvykiai įgydavo vis kitokius pavadinimus. Tai ir Kauno riaušės arba revoliucija, ir hipių maištas, bet dar dažniau – tiesiog Kalantinės. Tų įvykių centras, be abejonės, buvo Romo Kalantos susideginimas, o vėliau ir sovietų represinių struktūrų surengtos, veikiau paslėptos laidotuvės. Tačiau tikrasis istorijos herojus yra ano meto maištingasis lietuvių jaunimas. Masinės protestuojančio Kauno jaunimo demonstracijos, susidūrimai su sovietine milicija ir kariuomene, galiausiai po nuslopinimo vykusios represijos, pasibaigusios kai kurių valdžios atrinktų maištininkų teismo nuosprendžiu, buvo bene didžiausia antisovietinė demonstracija visoje Sovietų Sąjungos istorijoje. Jos aidai išjudino visą Lietuvą, stiprino pasipriešinimo ir nesusitaikymo su totalitariniu režimu nuotaikas.
Kaip tuometiniame savo dienoraštyje rašė žymus Lietuvos kultūros veikėjas, vėliau, 1980-ųjų pabaigoje, vienas lietuvių atgimimo Sąjūdžio kūrėjų Romualdas Ozolas, galų gale Lietuva susilaukė ir didvyrių. Šis žygis į visai naują plotmę perveda daugybę klausimų. Šis žygis yra mūsų politinio subrendimo ženklas ir naujo, sąmoningo gyvenimo slenkstis. Visa, kas vyks, bus pažymėta šios mirties ženklu. Jeigu šiandien istorija pamirštų tai, kas atsitiko Kaune 1972-ųjų pavasarį, negalėtume suprasti, iš kur lietuviai sėmėsi laisvės kovos energijos 1990 metais.
Lietuvos laisvės kova turi ne vieną impulsų šaltinį. Pirmiausia negailestingai sovietų kariuomenės ir jos kolaborantų nuslopintos ginkluotos, partizaninės kovos (1944-1953) aidai. Antra, disidentiniai sambūriai ir pogrindinė spauda: Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos ir kiti leidiniai. Tačiau lygiai svarbus ir tarptautinis jaunimo judėjimo kontekstas. Kauno pavasario maištingą sėklą sėjo Vakarų dvasios dvelktelėjimas, baskų ar čekų patriotų gyvieji fakelai, kurie audrino nepriklausomųjų ir nepasidavusiųjų lietuvių jaunuolių vaizduotę. Paryžiaus studentų maištai ir Prahos pavasario įvykiai 1968 metais heroizavo ilgaplaukį jaunuolį su nutrintais džinsais, personažą iš roko operų „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ arba „Hair“, demonstruojantį panieką leninietiškam komunistų kolektyvizmui ir reikalaujantį laisvės žmogui bei tautai.
Tačiau negalima vienareikšmiškai susieti jaunimo maištų vienoje ar kitoje geležinės uždangos pusėje. Lyg kokiam Milano Kunderos romano „Nepakeliama būties lengvybė“ herojui buvo nelengva susivokti, kaip galėjo ir vis dar gali atsitikti, kad po to, kas darėsi Prahoje, kur sovietų tankai sutraiškė socializmo su žmogaus veidu viltis ir čekų bei slovakų orumą, Paryžiaus studentai mojavo raudonomis vėliavomis, skandavo komunistinius lozungus, įsivaizduodami esą laisvės kovotojai. Tai reiškinys, kuris perėjo visas ribas, jis nieko bendra neturi nei su komunizmu, nei su kitokiais -izmais. Tai kolektyvinis pamišimas, bet pamišimas gerąja prasme, praėjus keleriems metams rašė žymus filosofas ir semiotikas, Sorbonos profesorius Algirdas Julius Greimas.
Duoklės Kauno pavasariui forma taip pat yra įkvėpta universalių aplinkybių. Šiandieninėje postmodernybėje tapo įprasta, kai akademiniai muzikantai, sulaužę įsisenėjusius kanonus, imasi kultinės roko muzikos motyvų. Kai styginiu kvartetai sugroja nauja klasika virtusius „Led Zepelin“ ar „R.E.M.“ kūrinius ir švelnesnėmis rankomis prisiliečia prie to, kas anksčiau skėlė kibirkštis masiniuose koncertuose, priartinama santaika su sava atmintimi. Romo Kalantos auka ir 1972-ųjų Kauno pavasaris neabejotinai verti tokio atminimo.
