Invazijos į Iraką pirminiame etape JAV administracija nuolat kartojo, kad koalicija atvyko išvaduoti Husseino (Chuseino) režimo engiamų irakiečių, kitaip tariant - dovanoti laisvę, o magaryčių pridėti dar ir demokratiją. Atvykę amerikiečiai buvo šiek tiek nustebę, kad irakiečiai nepuolė į gatves su gėlėmis pasitikti laisvės “už dyką” nešėjų.
Maža to, vietiniai įsidrąsinę į gatves išėjo nešini antiamerikietiškais plakatais ir nuverstojo diktatoriaus portretais. Pentagone, Baltuosiuose rūmuose ir kitose reikšmingus sprendimus priimančiose vietose imta svarstyti, kodėl čiabuviai taip menkai vertina tokias kilnias koalicijos pastangas.
Politikos ir žiniasklaidos rinkoje pasirodė hipotezė, kad visas reikalas susijęs su šyizmu, kurio, kaip pasimėgaujamai teigia žiniasklaida, JAV administracija neįvertino. Ar tikrai JAV vadovai neatkreipė dėmesio į tokius faktus, kad jau bemaž ketvirtį amžiaus JAV neatsiplauna dėmės, kuria jas aptaškė Irane šyitų įvykdyta revoliucija, nuvertusi JAV bičiulio šaho režimą, kad islamiškojo Irano lyderis ajatula Khomeinis, daugiau nei tuziną metų gyvenęs tremtyje Irake, rašęs ir dėstęs jo religinėse seminarijose, JAV pavadino “didžiuoju šėtonu”, kad 60 nuošimčių irakiečių yra šyitai?
Nežinia, kas patarinėja dabartinei JAV administracijai islamo klausimais. Lygiai kaip nežinia, ar šie patarėjai geriau suvokia situaciją Vidurio Rytuose nei JAV prezidento Jimmy Carterio (Džimio Karterio) patarėjas Zbigniewas Brzezinskis (Zbignevas Bžežinskis), neįvertinęs realios padėties ir klaidinęs prezidentą, kad Irane viskas ramu.
Bet tai ir nėra svarbu šiame straipsnyje. Mano tikslas pratęsti Martyno Krupavičiaus (http://www.omni.lt/index.php?rask$9359_84777$z_98493) atsakymą į klausimą - kas yra šyitai ir kas yra šyizmas, kurio galbūt neėmė domėn JAV karo strategai. Gretutinis klausimas - kuo dėtas šyizmas, kad irakiečiai nenori bičiuliautis su okupantais.
Statistika tokia: šyitai sudaro apie 15 nuošimčių visų pasaulio musulmonų (bendras šyitų skaičius veikiausiai neviršija 200 mln.). Musulmonų skilimo į sunitus (sekančius pranašo Muchamedo Suna - etaloniniu pavyzdžiu, fiksuotu chadysų rinkiniuose bei pranašo biografijose) ir šyitus (besivadovaujančius savų imamų nurodytomis gairėmis) priežastis labai triviali - musulmonai tarpusavyje nesutarė, kokias galias ir savybes turi turėti bendruomenės vadovas (Muchamedo įpėdinis). Politinis skilimas, kurį sekė bent keli pilietiniai karai, pamažu virto religiniu skilimu, negrįžtamai išskyrusiu abiejų atšakų teologiją ir religines praktikas. Tik paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais sunitai vieną šyitų teisinių tradicijų (džafaritus) pripažino ortodoksine, lygiaverte keturioms klasikinėms sunitų teisinėms tradicijoms.
Tačiau šyitai, būdami mažuma ir marginalai, nesugebėjo išlaikyti vienybės ir toliau suskilo į tarpusavyje besivaidijusias sektas. Pats paprasčiausias šyitų skirstymas yra pagal pripažintų imamų skaičių: penkininkai (zeiditai), septynininkai (ismailitai), dvylikininkai (imamitai). Paskutiniai ir sudaro daugumą Irane, Irake, Bachreine.Būtent šyitai imamitai paskutinį ketvirtį amžiaus ir atsidurdavo politinio pasaulio dėmesio centre (Libano pilietinis karas, “Hizbullah” (“Chizbula”), kovojanti su Izraelio okupacija Libane, Irano revoliucija, dabar Irako šyitai).
Tad kuo gi ypatingi šyitai imamitai? Pirmiausia tuo, kad šyitų imamitų tradiciją sujaukė vienas atkaklus senukas - Ruhullah Khomeinis (Rūchula Khomeinis) - Irano islamiškos revoliucijos lyderis. Pats nebūdamas aukšto rango teisininkas ajatula Khomeinis sugebėjo “prastumti” savą šyizmo versiją. Pagal ją, vietoj dingusio imamo (dvyliktasis ir paskutinis imamas, dvylikininkų teigimu, pasislėpė IX amžiuje), kuris pasaulio pabaigoje sugrįš valdyti žemės, laikinai politinę valdžią į savo rankas turi perimti teisininkai. Khomeinis teigė esąs valdymui tinkamiausias teisininkas - fakyhas. Khomeinis puoselėjama šyizmo versija kirtosi su įsivyravusia tradicija, kad teisininkai nesikištų į politiką. Šyitai imamitai turėjo susiklosčiusią neformalią hierarchiją, kurios apatinį laiptelį užėmė chudža al-islam, aukštesnį - ajatulos, dar aukštesnį ajalutos uzmos, kurių patys autoritetingiausia buvo vadinami mardža taklyd. Didieji ajatulos, kurie taip pat buvo apolitiški, pasmerkė Khomeinio išvedžiojimus kaip ereziją. Deja, Khomeinis vis tiek atėjo valdžion ir nutildė su jo politika nesutikusius ajatulas. Tiesa, dalis jų spėjo pasprukti į Iraką.
Khomeinis tikėjosi mobilizuosiąs visus pasaulio imamitus, po to šyitus ir galiausiai visus musulmonus bei ves juos į islamišką revoliuciją. Tačiau jo sėkmė apsiribojo Iranu - didžioji dalis net Irako šyitų nepriėmė Khomeinio kaip savo imamo.
Taigi šiandieniniame pasaulyje imamitai gali būti skirstomi į khomeinistus (suprask, karingus, likusius į radikalumą, politiškai angažuotus) ir likusius, “ne khomeinistus” (tradicinius imamitus, ganėtinai apolitiškus, ar bent jau nesiejančius religijos tiesmukai su politika). Irake, be abejo, yra ir vienų, ir kitų. Sunku pasakyti, kurių daugiau. Juo labiau neįmanoma pasakyti, kurie įsivyraus ir ką jie pasiūlys Irakui politinių ir socialinių struktūrų plotmėje. Todėl manyti, kad jeigu šyitai Irake paims viršų politikoje, Irakas, ar bent jo pietinė dalis, neišvengiamai taps “mažuoju Iranu”, būtų mažų mažiausia neapdairu.
Kitas dalykas, ar šyizmas kaip nors specialiai sietinas su irakiečių daugumos nepalankumu okupantams? Trumpas atsakymas - taip. Bet ilgesnis atsakymas dvejopas - viena vertus, religinės islamo teisės lygmenyje šyizmas, kaip ir sunizmas, reikalauja, kad musulmonų jokiu būdu nevaldytų ne musulmonai. Tad bet kokiai netikėlių valdžiai (kad ir išlaisvintojų bei demokratijos skleidėjų) būtina priešintis. Kita vertus, politiniame lygmenyje JAV niekada nebuvo mėgstamos Vidurio Rytuose. Todėl amerikiečių atsiradimas ir politinis dominavimas jau savaime yra nepriimtinas daugumai tiek irakiečių, tiek arabų apskritai.
Islamiški ir arabiški žodžiai autoriaus transkribuoti iš originalo kalbos, - red. past.
