Šis suvokimas sklinda iš daugelio krypčių – tiek iš kairės (Vokietijos socialdemokratų), tiek iš dešiniųjų populistų (Donaldo Trumpo). Galbūt puikiausias pastarojo meto pavyzdys – Amerikos žurnalo „First Things“ paskelbtas straipsnis, kurio autorius – mano draugas britų žurnalistas ir apžvalgininkas Peteris Hitchensas.
Jis argumentuoja, kad be reikalo pabloginom savo ryšius su Rusija, plėsdamiesi į teritorijas, kurias Kremlius paliko žlugus komunizmui. Mes esą nesąžiningai demonizavom Vladimirą Putiną. Nors pastarasis, anot Hitchenso, ir yra „piktavalis tironas“, jis tikrai ne blogesnis arba netgi geresnis už kai kuriuos mūsų menamus sąjungininkus Turkijoje arba Saudo Arabijoje.
Pasak Hitchenso, Rusija nėra Sovietų Sąjunga. Ji taip pat nėra galiūnė ekspansionistė: Krymo aneksija esą tebuvo pateisinamas išskirtinis atsakas į Ukrainos (ir Vakarų) provokaciją. Taigi, užuot kovoję naujame šaltajame kare, turėtume pripažinti Rusijos žmonių patirtas traumas ir leisti jiems atkurti savo „šlovingą“ (jo žodžiais) krikščioniškąjį bei europietiškąjį paveldą.
Šie argumentai dėstomi itin sklandžiai, iš pažiūros – remiantis dideliu išmanymu. Hitchensas anksčiau dirbo korespondentu Maskvoje ir yra gilinęsis į Europos istoriją. Daugelis rusų ir jo draugų Vakaruose tiki jo aiškinimais.
Vis dėlto dauguma šių argumentų – klaidingi. Visų pirma straipsnyje daugiausiai atakuojamas išsigalvotas priešininkas. Tie iš mūsų, kas tiki, kad iš tikrųjų atsidūrėme naujame šaltajame kare, netvirtina, kad Rusija yra Sovietų Sąjunga arba kad mėginama ją atkurti. Rusija nėra tarptautinė galiūnė pagal jokius vertinimus, išskyrus branduolinius ginklus ir teritorijos dydį. Jos ideologija, jeigu ją galima tasaip vadinti, yra paprastas ir prieštaringas antivakarietiškumo, nacionalinio pasipūtimo ir nostalgijos sovietiniams laikams kratinys. Jos jokiu būdu neįmanoma lyginti su niūria, bet ištobulinta marksizmo-leninizmo sistema. Pavyzdžiui, pastaroji apėmė ne vienerius metus trukdavusias dialektinio materializmo (sovietinių studentų nemeiliai vadinto diamatu) studijas. Putino Rusijoje nėra nieko panašaus.
Hitchensas savo ruožtu neįstengia įžvelgti, kad Sovietų Sąjungoje svarbiausia buvo ne komunizmas arba Rusija. Esmė buvo imperija. Sovietų Sąjungoje iš 286 mln. gyventojų 120 mln. buvo ne rusai. Beveik niekas iš jų ten negyveno sava valia – ne labiau negu 100 mln. žmonių kitose Varšuvos sutarties šalyse norėjo sovietinės globos.
Taigi, vertinti blogio imperijos griūtį vien pagal Rusijos požiūrį – klaidinga, panašiai kaip rašyti apie Airijos istoriją, remiantis tik Britanijos pozicija. Estai, latviai, lietuviai, ukrainiečiai ir kitos pavergtosios tautos irgi yra tikri žmonės. Jie turi tikras kalbas, istoriją, svajones, realias svajones ir prisiminimus apie valstybingumą.
Jie irgi patyrė realių traumų – tiek per Stalino represijas, tiek sumokėję didžiausią kainą per Antrąjį pasaulinį karą (arba Didįjį Tėvynės karą, kaip jį klaidingai vadino sovietai ir tebevadina šiuolaikinė Rusija).
Jeigu nesuvokiame, kokią nešlovę užtraukė Hitlerio ir Stalino paktas, tiesiogiai pasiuntęs šias šalis į mėsmalę; jeigu nepastebime, kad per Antrąjį pasaulinį karą daugiausiai gyvybių sudėjo ir didžiausią nuniokojimą patyrė būtent šių šalių žmonės ir jų teritorijos – paveikslas lieka neišbaigtas, kaip ir mūsų supratimas apie 1989-1991 metų įvykius.
Nes Sovietų Sąjunga ir Rusija toli gražu ne „pasitraukė“ iš šių šalių ir Varšuvos sutarties bloko. Kremliaus galybė subyrėjo kartu su jo imperija. Kitaip negu nacistinė Vokietija, karinio sutriuškinimo Sovietų Sąjunga nepatyrė, bet ją ištiko didžiausias politinis ir ekonominis pralaimėjimas. Patys rusai, numanomi visos šios sistemos šeimininkai, sukilo prieš savo valdytojų melą, žiaurumą ir nekompetenciją. Daugelis jų maištavo apskritai prieš imperijos idėją.
Imperijų griūtis beveik visada būna bjaurus reikalas, iškeliantis sunkių dilemų. Kaip nustatyti interesų pusiausvyrą tarp nekaltų aukų – sąžiningų, uoliai dirbusių, dorų imperinės valdžios pėstininkų, kurių gyvenimai apvirto aukštyn kojomis – ir buvusių pavaldinių, naujai išvaduotų, trokštančių teisių atkūrimo, orumo ir suverenumo? Visiems įtikti niekaip nepavyks.
Būtų klaida visiškai pažeminti, panašiai kaip buvo pasielgta su imperine Vokietija pagal Versalio sutartį. Visgi taip pat būtų klaida laikyti imperijos laikų privilegijas ir suvaržymus savaime suprantamu dalyku.
Tokių pačių rūpesčių mums kyla dėl Rusijos. Jai niežti amputuotos galūnės – Kijevas, Baltijos šalys, Berlynas, Kaukazas. Na, o kaip jaučiasi pačios galūnės?
Visos šios šalys mažesnės už Rusiją ir yra patyrusios savų istorinių traumų. Jos bijo invazijos. Jos trokšta saugumo. Jos netgi gali tikėtis, kad šiuolaikinė Rusija, pati pasirinkusi tapti Sovietų Sąjungos turto, teisių ir atsakomybės perėmėja, sumokėtų kompensaciją – kaip Vokietija sumokėjo Izraeliui, Lenkijai ir kitoms nukentėjusiom šalims. Iš tikrųjų tiek Rusijoje, tiek užsienyje nukentėjusieji nuo stalinizmo išmirė, taip ir nesulaukę, kad jų patirtos kančios būtų kaip nors realiai pripažintos.
Taigi, buvusių pavergtųjų šalių ir Rusijos interesai yra nesuderinami. Juos reikia kažkaip subalansuoti. Nė viena pusė nebus visiškai patenkinta.
Hitchensas šios dilemos nesprendžia. Jis tiesiog ją ignoruoja, sakydamas, kad „nėra pagrindo“ lyginti Rusiją su Sovietų Sąjunga. Jam nekyla jokių klausimų dėl Rusijos esą jaučiamo nesaugumo, nuogąstavimų dėl prarastų istorinių trofėjų, tokių kaip Sevastopolio karinio laivyno bazė Kryme.
Šie jausmai – tikri, bet yra ir kita medalio pusė. Krymo totoriai, turintys svaresnių teisių į šį pusiasalį negu sovietiniai pensininkai ir išlaikytiniai, atkelti ten po karo, Ukrainą laiko savo vienintele viltimi.
Ukrainiečiai, šiame Hitchenso esė minimi vienintelį kartą kaip nereikšminga šalutinė tema, trokšta, kad jų šalis būtų tokia pat laisva, padori, ori ir teisinga, kaip ir mūsiškės Vakaruose. Kodėl jie viso šito negalėtų turėti? Estai, latviai, lietuviai, lenkai, čekai, slovakai, vengrai, rumunai, bulgarai ir kiti buvo įleisti į Vakarų klubus ir gavo iš jų didelės naudos.
Hitchenso požiūriu, šie žmonės tėra pėstininkai ant šachmatų lentos. Jis mato tik vieną galios bloką, besiplečiantį teritorijoje, iš kurios pasitraukė kitas blokas. Tačiau šis požiūris iš pagrindų neteisingai apibūdina NATO ir ES plėtrą. Šios šalys įstojo savo noru. Jos privalėjo pateikti itin svarių argumentų, kad būtų priimtos. Daugelis Briuselyje jas laikė pernelyg atsilikusiomis ir nestabiliomis, kad joms būtų galima leisti valgyti prie to paties stalo su suaugusiaisiais. Dėti lygybės ženklą tarp Rusijos pasitraukimo iš Baltijos šalių ir, tarkime, šių valstybių vėlesnės narystės ES ir NATO būtų tas pat kaip laikyti pagrobimą ir santuoką iš esmės lygiaverčiais dalykais.
Hitchensas ne vien ignoruoja visus kitus požiūrius, jeigu jie neatitinka rusiškojo, bet ir itin sentimentaliai vertina pačią Rusiją. Jis nesureikšmina Rusijos virsmo slapia policine valstybe, grįžimo prie sovietiniams laikams būdingo priverstinio psichiatrinio gydymo, didėjančio politinių kalinių skaičiaus, istorijos klastojimo, akademinės laisvės netekties, visur prasismelkusio neapykantos kurstymo, užsakomųjų užpuolimų ir nužudymų.
Jis verčiau geidžia, kad sugrįžtų ikirevoliucinės Rusijos „šlovinga“ praeitis. Visgi daugeliui žmonių Rusijos imperija ir iki 1917 metų visiškai neatrodė šlovinga. Pasibaisėtinas Romanovų valdymas, groteskiškos aristokratų privilegijos, bažnyčios tamsuoliškumas, perdėtai griežti teismai, nuoseklios pastangos ištrinti kitas kalbas ir kultūras – jokie šie dalykai neatrodo labai įkvepiantys. Teisybė, kad kitose vietose galbūt buvo dar blogiau, bet jos buvo ne mūsų kaimynystėje.
Hitchensas ypač nuvertina Rusijos užsienio politiką ir kaimyninėms šalims jos keliamą grėsmę. Žinoma, buvusios Sovietų Sąjungos erdvės geopolitika – paini. Tačiau aišku, kad nuo 10-o dešimtmečio pradžios Rusija prisiėmė gynėjos ir arbitrės vaidmenį, sprendžiant konfliktus buvusioje imperijoje. Tai nėra seno tamsi Šaltojo karo kovotojo fantazija – tai nuolat kartoja aukšto rango rusai, vartojantys terminus „artimasis užsienis“ ir „privilegijuotų interesų sfera“.
Rusija neprivalėjo priimti šio revizionistinio, revanšistinio požiūrio. Ji galėjo nuspręsti, kad užsienio politikos prioritetas yra geri santykiai su buvusiomis pavergtosiomis šalimis. Šitaip Vokietija elgėsi su kitomis šalimis – Nyderlandais, Danija, Lenkija ir Prancūzija. Ši politika veikė gana gerai.
Tačiau 10-ame dešimtmetyje kiekvienam besidominčiam greitai tapo aišku, kad Rusija savo buvusią imperiją vertina kitaip. Maskva nelaikė šių, anot jos, „buvusių tarybinių respublikų“ tikromis valstybėmis. Rusija užliejo jas propaganda, primetinėjo savo valią tiekdama energetikos išteklius, pumpavo pinigus į jų politiką ir rėmė ardomąją veiklą.
Mes Vakaruose turėjome nuspręsti, ar su tuo susitaikysime, ar stengsimės užkirsti kelią tokiam elgesiui ir priimti šių šalių troškimą glaudžiaus integruotis. Laimei, pasirinkome antrąjį variantą – priėmėme Estiją, Latviją ir Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO kartu su buvusiomis Varšuvos sutarties šalimis Vidurio Europoje ir dviem buvusiomis Jugoslavijos respublikoms.
Šis žingsnis nebuvo nutrūktgalviškas arba prastai apgalvotas. Jis buvo atliktas gerai suprantant, kad Rusijai tai nepatiks, ir dėl to buvo imtasi atsargios diplomatijos, siekiant kiek įmanoma išsklaidyti rusų nerimą. Rusija buvo įsileista į NATO širdį – priimtas NATO ir Rusijos santykių pagrindų aktas bei įkurta NATO ir Rusijos taryba. Buvusios priešininkės oficialiai tapo partnerėmis ir draugėmis.
Jeigu Rusija būtų panorėjusi, ji galėjo palaikyti su NATO glaudžius ir draugiškus santykius. Ji tikrai aiškiai matė, kad per abu didžiuosius plėtros etapus Aljansas naujosiose paribio valstybėse nedislokavo papildomų pajėgų, taip pat šiose šalyse nerengė kovinių pratybų. Dar daugiau – NATO taip troško parodyti nelaikanti Rusijos priešiška grėsme, kad pabrėžtinai pašalino ją iš savo grėsmių vertinimo ataskaitų ir netgi neparengė atsarginių planų, kaip naujos narės būtų ginamos agresijos atveju.
Daug metų ši schema veikė. Rusija nedžiūgavo dėl NATO plėtros, bet su ja susitaikė. Problemų iškilo tik po 2007 metų Putino kalbos Miunchene, kai Rusija staiga pradėjo tvirtinti, kad pažadai buvo sulaužyti ir kad Vakarai stengiasi ją apsupti, plėsdami agresyvų karinį aljansą jos sienų link.
Iš tikrųjų NATO visada buvo prie šių sienų: Šaltojo karo metais Turkija ribojosi su Sovietų Sąjunga, o Norvegija iki šiol tebesiriboja su Rusija. Dar svarbiau, kad tik 2009-ųjų balandį, spaudžiant prezidentui Barackui Obamai, NATO nusprendė parengti bent jau Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos sustiprinimo programos juodraštį. Netgi dabar NATO neturi nuolatinio gynybos plano, kuris buvo pagrindinė Sovietų Sąjungą atgrasanti priemonė.
Pagrindinis Hitchenso požiūrio trūkumas – kad jis laiko dideles valstybes labiau privilegijuotomis negu mažosios, taip pat kliaujasi prielaida, kad visų didžiųjų šalių moralinis svoris vienodas. Anot jo, Jungtinėms Valstijoms nepatiktų, jeigu Kanada pradėtų bičiuliautis su Kinija – kaip ir rusams nepatinka, kad Ukraina draugauja su Vakarais. Deja, lazda turi du galus: jeigu JAV būtų kraugeriška diktatūra ir elgtųsi su Kanada kaip Rusija (šimtmečius) elgėsi su Ukraina, tuomet laisvę mylintys kanadiečiai, atsiradus galimybei, iš tikrųjų galėtų ieškoti draugiškos ir demokratinės gynėjos nuo Amerikos revanšizmo.
Jis visiškai teisus, kad kai kurie mūsų sąjungininkai – nemalonūs. Tokių turėjome ir per Šaltąjį karą, kai fašistinės Ispanija ir Portugalija, kariškių valdomos Graikija ir Turkija taip pat buvo NATO narės. Dar blogesnių dalykų vyko Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Ar Kinija didesnė grėsmė negu Rusija? – Galbūt, bet ji toliau nuo mūsų. Kare svarbiausia – nepralaimėti. Per Šaltąjį karą šis principas mums Europoje buvo pagrindinis. Jis išlieka geras ir dabar.
Hitchensas rašo: „Niekas, kas supranta istoriją, geografiją arba bent jau aritmetiką, negali sutikti“, kad Rusija vaizduojama kaip ekspansionistė. Tiesa, kad Rusija nenori atkurti sovietinės imperijos užkariaudama teritorijas. Ji ir neįstengtų to padaryti. Tačiau Rusija gali kelti ir kelia kitokių grėsmių.
Ankstesnis šaltasis karas tikrai baigėsi. Deja, Hitchenso mąstysena likusi įšaldyta toje epochoje. Naujasis šaltasis karas (taip vadinasi mano knyga, parašyta 2007 metais ir vertinta gana skeptiškai) vyksta kituose frontuose ir siekiant kitokių tikslų. Rusija pasitelkia pinigus, propagandą, kibernetines priemones, ardomąją veiklą ir kitokią taktiką, kad sutrikdytų ir susilpnintų savo kaimynes – ir, tiesą sakant, apskritai Vakarus.
Tai suvokia daug žmonių – nors Hitchenas drąsiai tvirtina, kad „niekas“. Tarp jų – milijonai žmonių minėtose šalyse, taip pat daug (dabar galėčiau teigti, kad dauguma) patyrusių Rusijos stebėtojų Britanijoje, Amerikoje, Šiaurės šalyse ir vis daugiau – Vokietijoje.
Rusija mus neramina, netgi baugina. Galbūt esame neteisūs – tokiu atveju pateikite faktų ir argumentų – bet nesame „niekas“.
