Meilikavimas, o ne lojalumas, dabar yra pagrindinė valiuta Amerikos draugams. Ankstesnis pasiaukojimas nieko nereiškia. Daugiausia kurdiškos Sirijos gynybos pajėgos per drauge su JAV pajėgomis (praradusiomis vos penkis žmones) vykdytą kovą su džihadistų judėjimu „Islamo valstybė“ prarado apie 10 tūkst. žmonių.
Bet prezidentui Trumpui tai nerūpi. Be to, jis beveik beprasmiškai papriekaištavo, kad kurdai nedalyvavo išsilaipinime Normandijoje. Iš tiesų, Antrajame pasauliniame kare dalyvavo 8 tūkst. kurdų karių; jie padėjo sužlugdyti nacių planus Irake ir tarnavo Graikijoje bei Albanijoje.
Nelabai svarbūs ir strateginiai skaičiavimai. Saujelė JAV karių, saugančių kurdų kontroliuojamą zoną šiaurės Sirijoje kainavo nebrangiai ir buvo rentabili. Jų buvimas ten neišsprendė šalies problemų, bet ir neleido prastai situacijai dar labiau pablogėti.
Net Donaldo Trumpo aršiausiems gynėjams sunkiai sekasi pagrįsti sprendimą skubiai išvesti karius, apie kurį buvo pranešta vėlų vakarą per prastai parengtą pokalbį telefonu su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Kaip skelbė vienas karo laikų propagandinis plakatas, neatsakingos kalbos kainuoja gyvybes. Jis turėtų kaboti Ovaliajame kabinete.
Tiesą pasakius, pasitraukti iš „nesibaigiančių“ karų užsienyje buvo kampanijos pažadas. Ponas Trumpas tikina savo šalininkus, kad Amerika nugalėjo. Bet jei Sirijos kurdų pajėgas, kažkada buvusias ištikimiausiomis ir efektyviausiomis Amerikos sąjungininkėmis regione, sumuš Turkija ir privers atsitraukti, gali atsikurti „Islamo valstybė“. Amerikiečiai gali pamiršti džihadistus, bet jie Amerikos nepamiršo.
Dar blogiau – tiek draugai, tiek priešai nepamirš kurdų išdavimo. Kodėl kuri nors sąjungininkė dabar turėtų pasitikėti JAV? Kodėl Rusija, pavyzdžiui, turėtų susilaikyti nuo savo karo Ukrainoje arba negrasinti kitoms nedidelėms savo kaimynėms: NATO nepriklausančioms Suomijai ir Švedijai ar Aljanso narėms Estijai, Latvijai ir Lietuvai? Nepadės, jei liejote kraują JAV vadovautuose karuose tolimajame Afganistane ar Irake. Prezidentui įdomu tik tai, ką dėl jo padarėte pastaruoju metu.
Kita vertus, ponas Trumpas antrą kartą nekartos tos pačios klaidos: nemažai respublikonų nacionalinio saugumo vanagų privačiai – ir net viešai – sako esantys priblokšti dėl neatsakingo jo elgesio. Tvyrant grėsmei dėl apkaltos, jis vargiai gali sau leisti prarasti sąjungininkus Kapitolijuje dėl netinkamo elgesio su užsienio partneriais. Tačiau vis chaotiškesnei pono Trumpo administracijai, regis, visai neblogai sekasi kartoti savo klaidas.
Dar viena – ciniškesnė – nuomonė yra, kad kurdus buvo galima savaime laikyti žaliava. JAV interesai Artimuosiuose Rytuose blėsta dėl skalūnų sektoriaus pakilimo, dėl ko sumažėjo Amerikos priklausomybė nuo importuotos energijos.
Kova su terorizmu atsidūrė darbotvarkės apačioje. Didžiųjų galybių konkurencija dabar yra pagrindinis Trumpo administracijos nacionalinio saugumo strategijos punktas. Nepaisant keistų pono Trumpo asmeninių santykių su Vladimiru Putinu, jo administracija vis dar priešiškai žiūri į Kremlių; taip pat nusiteikęs ir Kongresas.
30 mln. kurdų, kurie neturi savo valstybės, yra izoliuoti, nesmarkiai ginkluoti ir turi sąsajų su teroristine PKK (Kurdistano darbininkų partija), nepriklauso tai pačiai kategorijai kaip realios šalys. Dar daugiau, JAV pajėgų buvimas Sirijoje visuomet buvo neryžtingas ir laikinas. To negalima nė palyginti su iškilmingais, kelių dešimtmečių senumo sutartyse numatytais įsipareigojimais, saistančiais NATO sąjungininkes.
Tai galėtų paguosti, jei ne skaudinantis prezidento elgesys su Japonija ir Pietų Korėja – dviem svarbiomis, ilgametėmis JAV sąjungininkėmis Azijoje. Chaotiška pono Trumpo asmeninė diplomatija su Šiaurės Korėjos ir Kinijos lyderiais nekart smogė iš pasalų ir žemino sprendimų priėmėjus Tokijuje ir Seule. Europiečiai nesunkiai gali tapti kitomis aukomis.
Visoms Amerikos garantijomis pasikliaunančioms šalims reikia suprasti, kad patikėti gynybą JAV yra brangiau ir rizikingiau, nei atrodo. Pono Trumpo elgesys gali būti neatsakingas, o kalbos – nenuoseklios, bet jis atspindi nuoširdų nepasitenkinimą nedėkingu šalies kaip pasaulio policininko vaidmeniu. Amerikos mokesčių mokėtojai jau seniai ir teisingai svarsto, kodėl Europa – didesnė ir turtingesnė už JAV – negali apmokėti sąskaitų ir prisiimti rizikos, kylančios sprendžiant krizes savo kaimynystėje.
Ilgai išlaikytinėmis buvusioms sąjungininkėms teks padidinti savo gynybos išlaidas, apetitą rizikai ir pasirengimą inovatyviam, tabu laužančiam bendradarbiavimui. Visi, kas mano, kad „Brexit“ leis Jungtinei Karalystei atsiriboti nuo dalyvavimo Europos užsienio, saugumo ir gynybos politikoje, turėtų pagalvoti iš naujo. Mažėjant JAV įsitraukimui ir patikimumui, Europos šalys neturi kito pasirinkimo kaip tik daryti daugiau ir kartu.
Pinigai vis dar valdo. Lenkija pasiūlė apie 2 mlrd. dolerių už naujų JAV karių atsiuntimą. Ponas Trumpas neseniai atsiuntė beveik 2 tūkst. amerikiečių karių į Saudo Arabiją, džiugiai pabrėžęs, kad karalystė išpildė jo reikalavimą „sumokėti mums už viską, ką darome“.
Vienas aukšto rango pareigūnas iš vienos Rytų Europos šalies klausė, ar Pentagonas ketina paskelbti „kainoraštį“: bent jau žinotume, kokioje padėtyje esame, sakė jis. JAV užsienio politikos veikla dabar priklauso nuo atsakymų į tris aštrius klausimus. Ar JAV gyvybiškai svarbūs interesai pastatyti ant kortos? Dar nemaloniau, kokios tiesioginės naudos (verslui, savimeilei, šeimai) iš to turės ponas Trumpas? Ar kas nors iš to dar galios per realią krizę? Tie, kas skundžiasi, turėtų džiaugtis savo sėkme. Kurdams patiktų turėti mūsų sunkumus.
