Nemalonu, bet Turkijos ir Rusijos lyderiai turi daug bendra, – ypač panašios jų valdingos ir įtarios asmenybės. Tačiau skirtumai tarp jų šalių daug didesni negu panašumai.
Vladimiras Putinas sutriuškino opoziciją Rusijoje. Šioje šalyje įstatymų viršenybė – tik apgaulė. Rinkimai – farsas.
Turkija - kitokia. Tiesa, kad ponas Erdoganas bjaurisi prokurdiška Liaudies demokratų partija (HDP) ir kad jis pakeitė taisykles jos nenaudai. Jos parlamentarams gresia pavojus būti suimtiems. Dėl šių dalykų galima apgailestauti. Vis dėlto pagrindinės kemalistų ir nacionalistų partijos (CHP ir MHP) per rinkimus varžosi su R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP).
Kitaip nei Rusijoje, tie rinkimai nėra apgaulė. Rezultatai iš anksto nėra žinomi. Ponas Erdoganas ne visada gauna, ko nori. Jo valdžia iškovota dėl politinės konkurencijos, o ne monopolio.
Visa tai nesuteikia pagrindo per daug nusiraminti. Turkija jau daug metų juda klaidinga kryptimi, o po sužlugdyto perversmo šis judėjimas paspartėjo. Ponas Erdoganas atleidinėja daugybę pareigūnų, imasi griežtų veiksmų prieš žiniasklaidą ir ragina grąžinti mirties bausmę.
Tai nėra visiškai nepagrįsta. Perversmas galėjo pavykti arba išprovokuoti pilietinį karą. Tai sudirgintų nervus bet kuriai šaliai.
Be to, verta prisiminti, kad prie šios padėties nemažai prisidėjo Europa. Mes dešimtmečius mosikavome narystės Europos Sąjungoje perspektyva Turkijos panosėje. Sudarėme sutartį dėl Kipro, bet nesugebėjom jos įvykdyti. Netgi proeuropietiškų pažiūrų turkai su kartėliu kalba apie nepakankamą dėmesį ir dviveidiškumą. Kaip dažnai nutinka mūsų santykiuose su kaimyninėmis šalimis, mes, europiečiai, kenkėme savo draugams ir padrąsindavom savo priešus.
Teoriškai Turkija gali nutraukti ryšius su Vakarais. Ji gali išmesti amerikiečius iš savo didžiulės Indžirliko oro pajėgų bazės. Ji gali pasitraukti iš NATO vadovavimo struktūros. Ji galėtų suplėšyti sutartį su ES dėl pabėgėlių. Ji galėtų suformuoti autoritarinę Ankaros-Maskvos ašį, atsiriekusi Juodąją jūrą ar netgi Pietryčių Europą.
Vis dėlto nei vienas iš šių scenarijų neatrodo tikėtinas. Per Erdogano ir Putino susitikimą buvo svarbiau atitaisyti žalą, kai pernai vienas Rusijos lėktuvas buvo numuštas Turkijos oro erdvėje. „Normalizuoti santykius“. Tai reiškia pelningus prekybos ryšius: Rusijos turistus Turkijoje ir Turkijos eksportą į Rusiją. Atgaivintas brangus ir neekonomiškas dujotiekis „Turkstream“ per Juodąją jūrą – bloga žinia „Gazprom“ akcininkams.
Tačiau Turkija vis tiek gali dar daug gauti iš savo aljanso su Vakarais – ir daug ką prarasti, jeigu šis aljansas nutrūks. Ponas Erdogan tebesibjauri Basharu al Assadu Sirijoje. Vakarų šalys siūlo geriausią galimybę pašalinti šį režimą, remiamą Rusijos. Čia sunku įžvelgti kokią nors besivystančią bendrą poziciją. Turkija pastaraisiais mėnesiais pragmatiškai atkūrinėjo ryšius su šalimis, tokiomis kaip Izraelis.
Šiurkšti tiesa Artimuosiuose Rytuose – kad Rusija plačiai palaiko šiitišką Iraną ir jo sąjungininkus, o sunitiškos šalys, tarp jų Turkija, yra plačiai palaikomos Vakarų. Artimiausiu metu tai nepasikeis. Turkija turi blogų kaimynių, tad jai reikia rimtų draugų. Putino Rusija, kuri yra ekonominė ir politinė nesėkmė, negali pasiūlyti tokios draugystės dabar – ir galbūt niekada negalės.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
