E. Mežuk ugniagesių gelbėtojų darbą iš arti matė nuo mažų dienų: jo tėtis taip pat yra ugniagesys. Tačiau svajonės sekti tėčio pėdomis Edvard vaikystėje neturėjo. Galbūt dėl to, kad namuose tėtis apie savo darbą beveik nekalbėjo. Šiandien pašnekovas supranta kodėl.
„Tai nėra romantiška profesija, kur tu mielai pasakotum, ką šiandien matei ar nuveikei. Čia būna visko: ir laimingai, ir tragiškai pasibaigusių įvykių, todėl stengiesi to neparsinešti į namus ir apie tai nekalbėti“, – sako E. Mežuk.
Suprato, kad tai jo pašaukimas
Baigęs mokyklą, Edvard dar nebuvo tikras dėl ateities norų, tad iš pradžių nusprendė save išbandyti dirbdamas.
„Teko padirbėti ir statybose, ir sandėliuose, bet vis jaučiau, kad neatrandu savęs, ir kad tie darbai man visai nepatinka“, – atvirauja pašnekovas.
Po kurio laiko jis pradėjo galvoti apie ugniagesio profesiją, kalbėjo apie tai su tėčiu ir netrukus tapo kursantu ugniagesių gelbėtojų mokykloje.
E. Mežuk prisimena, kad sunkumų įstoti į ugniagesių gelbėtojų mokyklą neturėjo: visada buvo fiziškai aktyvus, stiprus ir geros sveikatos. Galbūt dėl to, kad daug žinojo apie šią profesiją, ne kartą lankėsi gaisrinėje, jis nuo pat pradžių suprato atsidūręs tinkamoje vietoje.
„Praktiškai nuo pirmų dienų jaučiau, kad tai yra mano genuose. Viskas buvo pažįstama, tik tarsi reikėjo atnaujinti įgūdžius lyg sugrįžus iš atostogų. Kuo toliau, tuo labiau įnikau į tą profesiją ir supratau, kad tai tiesiog mano pašaukimas“, – atskleidžia Edvard.
Ne tik gesina gaisrus
Daugeliui, išgirdus „ugniagesys gelbėtojas“, prieš akis greičiausiai iškyla specialiąja uniforma vilkintis, ant galvos apsauginį šalmą dėvintis ir gaisrinę žanrą rankoje laikantis žmogus, gesinantis gaisrus. Tačiau ugniagesiai daro kur kas daugiau.
„Mes gesiname gaisrus, vykstame į autoįvykius, gelbėjame skęstančius vandenyje, teikiame pagalbą kitoms tarnyboms, Net jei bute sudūžta termometras, žmonės kviečia mus ir važiuojame surinkti gyvsidabrį“, – pasakoja E. Mežuk.
Kai kurie ugniagesiai gelbėtojai turi ir specializaciją. Pavyzdžiui, Edvard dar yra aukštalipis. Dėl to jam kartais tenka vykdyti neeilines operacijas, kurios nors ir nėra dažnos, tačiau reikalauja didesnės ištvermės ir specialaus pasiruošimo.
Vienas iš įsimintiniausių įvykių aukštalipiui buvo tada, kai reikėjo padėti finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Jam teko lipti į bokštą, panašaus aukščio kaip 20 aukštų namas, ir padaryti kelias nuotraukas.
„Nesulyginami dalykai, kai ramiai stovi 20 aukštų namo balkone ir kai tokiame pačiame aukštyje tiesiog kabi kur nors ore. Tokie įvykiai įsirėžia į atmintį, nes nėra eiliniai“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Dar vienas įvykis, pareikalavęs aukštalipio sumanumo, buvo tada, kai iš 13 metrų gylio šulinio reikėjo ištraukti moters lavoną. Tuo metu buvo žiema, iškvietimas gautas pavakare, todėl viskas skendėjo tamsoje, o kur dar ankšta erdvė, kuria reikėjo leistis į šulinio apačią. E. Mežuk sako, kad tokie įvykiai yra labai sudėtingi ir retai pasitaikantys, o kai kurios aplinkybės viską dar labiau apsunkina. Tokiais atvejais svarbiausia gerai apgalvoti savo veiksmus ir priimti tinkamiausią sprendimą.
Dirba ne dėl medalių
Visai neseniai jis su komanda vyko į iškvietimą, nes buvo pranešta, kad vyras ruošiasi iššokti pro buto langą.
„Kol kolegos statė batutą, aš nusprendžiau į butą patekti per laiptinę. Kadangi buto durys buvo neužrakintos, tyliai prisėlinau prie jo ir staigiai įtraukiau į kambarį. Mes buvome iškviesti ir galbūt išgelbėjome gyvybę, bet darome tai ne dėl medalių, apdovanojimų ar didesnių atlyginimų. Toks mūsų darbas“, – užtikrintai sako pašnekovas.
Jam dažnai tenka iš degančių butų ar namų išnešti ligotus, vyresnio amžiaus ar dūmais apsinuodijusius žmones. Ugniagesys gelbėtojas sako, kad dirba išties prasmingą darbą ir džiaugiasi galėdamas gelbėti gyvybes, bet po kiekvieno tokio įvyko tikrai negalvoja, kad yra didvyris.
Yra įvykių, kuriuos norėtų pamiršti
E. Mežuk per penkerius metus, kai dirba ugniagesiu gelbėtoju, prisimena tik kelis budėjimus, kurie praėjo be iškvietimų. Dažniausiai pamaina per parą į įvykius vyksta bent 2-3 kartus, tačiau pasitaiko, kad iškvietimų skaičius būna net dviženklis.
Ugniagesys gelbėtojas sako, kad kiekvienas įvykis suteikia tam tikros patirties, o kai kurie jų ypač sukrečia.
„Yra ir tokių įvykių, kuriuos nori ištrinti iš atminties ir pamiršti, kad akys tai matė“, – neslepia pašnekovas.
Jam patys skaudžiausi – autoįvykiai, ypač jei juose žūsta jauni žmonės. Tačiau net ir matydamas žiaurius vaizdus, Edvard stengiasi išlikti stiprus, nepalūžti ir atlikti savo darbą – padėti į nelaimę patekusiems žmonėms.
Geriausias draugas – kolega
Pasakodamas apie darbą, iššūkius, su kuriais susiduria, Edvard ne kartą akcentuoja: „viską padarėme kartu su komanda“, „puikiai sudirbome“ ir panašiai. Šiame darbe komandos svarba yra milžiniška, todėl jis džiaugiasi, kad dirba su žmonėmis, kurie taip pat mėgsta savo darbą, pataria įvairiais klausimais, dalijasi patirtimis ir patarimais su kolegomis.
„Mano komanda man yra antra šeima, tikrai. Aš žinau, kad ir kur mus benusiųstų, kartu su komanda mes galime nuversti kalnus“, – gerų žodžių kolegoms negaili Edvard.
Jis pasakoja, kad ugniagesys yra atsakingas ne tik už save, bet ir už visą komandą, todėl kiekvienas poelgis turi būti gerai apsvarstytas.
„Nereikia panikuoti, bėgti aklai į nežinomybę, galvoti, kad esi nepažeidžiamas. Šitame darbe vienas karys nebūsi, svarbu suprasti, kad savo veiksmais gali pakišti saviškius ir jiems teks dėl tavęs rizikuoti. Todėl būtina viską apgalvoti ir vadovautis šaltu protu“, – dėsto E. Mežuk.
Darbe turi ir gražių tradicijų, ir prietarų
E. Mežuk pasakoja, kad ugniagesiai gelbėtojai daug laiko praleidžia kartu, o kartais per budėjimus net kartu švenčia įvairias šventes. Praėjusiais metais jo komanda budėjo per Kūčias, todėl visi kartu sėdo prie bendro stalo, vakarieniavo, prisiminė per metus nutikusius įvykius, laužė paplotėlį.
Edvard atskleidžia, kad viena gražiausių jam tradicijų yra tada, kai keičiasi pamainos.
„Mes keičiamės ryte, tai pamaina, kuri išeina namo, budėjimą pradedančiai pamainai visada palinki sausų žarnų, tai reiškia, kad nereikėtų važiuoti į gaisrą“, – šypsodamasis sako ugniagesys.
Komandos turi ne tik tradicijų, bet ir prietarų. Pats Edvard mano, kad jei tą dieną turi kas nors įvykti, tai ir įvyks, tačiau pasidalija keliais prietarais, kurių laikosi ugniagesiai.
„Nuo senų laikų sakoma, kad per budėjimą negalima virti koldūnų, nes jų virimas neva išburia gaisrą. Taip pat, negalima kruopščiai nusivalyti batų, nes tai reiškia, kad turėsi juos išsipurvinti ar sušlapti. Prieš budėjimą stengiamės ir švyturėlių neliesti, kurie yra ant mašinos, nes tada jie blyksės, vadinasi, teks kur nors važiuoti. Yra tų prietarų, bet nežinau, ar jie veikia“, – dėsto Edvard.
Naujienų portalas tv3.lt pristato straipsnių ciklą „Gelbstintys gyvybes“. Ar kada nors susimąstėte, koks jausmas yra grįžti namo ir garsiai sau pasakyti: „Šiandien aš išgelbėjau gyvybę“? Mūsų visuomenėje yra tiek daug žmonių, kurie kiekvieną dieną išgelbėtas gyvybes skaičiuoja ant rankos pirštų – ugniagesiai gelbėtojai, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, gydytojai, psichologai. Kiekvieną šeštadienį kviečiame susipažinti bent su keletą iš jų, nes šie žmonės tikrai turi ką papasakoti.
