Garsus vokiečių filosofas ir sociologas Jurgenas Habermasas (Jürgen Habermas) dar prieš gerą dešimtmetį su viršum prabėgom yra pastebėjęs, jog politinėje modernybėje iš principo gali susiklostyti tokia situacija, kai kokia nors ypatingos sėkmės lydima verslo įmonė įsibėgėjusi be visa ko kito palaipsniui perims taip pat ir valstybės funkcijas. Tai reikštų, jog privati įmonė stoja valstybės vietoje, kai, - nesunku įsivaizduoti, - dispozicijoje esantys milžiniški resursai galbūt net leistų užtikrinti, jog toks pamainymas ar esmės iškeitimas niekam pernelyg nekristų į akis, nesuerzintų be reikalo žmonių. Kiek prisimenu, Habermasas kalbėjo apie labai tikėtiną, bet dar neįgyvendintą galimybę.
Prieš dešimtmetį skaitant dabar pacituotus žodžius, akys praslydo neužkliūdamos, nematant reikalo fokusuoti dėmesį į labai jau, kaip tuomet atrodė, nutolusią nuo realybės postmarksistinio pavyzdžio hipotezę. Iš tiesų, sunku patikėti, jog daugiau ar mažiau panaši situacija galėtų susiklostyti šiandieninėje Vokietijoje, nežiūrint visų išgyvenamų politinių prieštarų šioje ES valstybėje ir šalies verslo kompanijų koncentruotos galios bei nevienareikšmės įtakos vidaus politikai. Kita vertus, Habermaso kažkada išsakyta užuomina iššoko iš atminties labai greitai, kai pradėjo formuotis įspūdis, jog ne kur kitur, o tavo paties Tėvynėje konsensuso tarp verslo ir visos visuomenės lūkesčių paieškų situaciją gali netrukus pakeisti visas prieštaras tarsi ir nukeliantis dešimties maksimalių brolių sprendimų vienareikšmiškumas, vien tik vidinis nuomonių apsikeitimas tarp neaiškaus hibridinio statuso savininkų (nuosavybės institutas išplečiamas iki pačios valstybės pagrindų nusavinimo). Taigi leiskite toliau straipsnelyje pasipraktikuoti savotiškai pagiriant Maximos valstybės antiutopiją, tikintis, jog vis tik niekas pernelyg taip ir nesusižavės tokia galimybe.
Kaip akivaizdu jau bemaž visiems, visuomenės valdymo įgyvendinime šiandien vis didesnę reikšmę įgyja gyvenimo infrastruktūrų plėtotė. Ideologiniai užkeikimai ir įvairios išorinės kontrolės institucijos praranda buvusią reikšmę, daug svarbesnė gyvenimo orientacijų modeliavimui tampa žmogų vis labiau užvaldanti vartojimo stichija. Taigi vartojimo srautų reguliavimas, ypač naujų vartotojo poreikių sukūrimas savaime tampa valdžia. Tačiau Maxima nėra vien tik praktika, automatizmas ir technologijos, didele dalimi – tai naujo tipo ideologija; pati lot. žodžio ,,maxima” etimologija nurodo ne į kokią nors erdvinę konfigūraciją, bet į aukščiausiosios taisyklės sukūrimą. Maxima – tai gyvenimo reguliavimo optimizavimo ideologija, siekiant maksimalaus išlaidų, vertės ir kainos balanso, užtikrinančio viršpelnių pastovumą. Gali būti, jog lietuviškoji Maxima yra net savotiško tipo antropologija, grindžiama tiksliu kiekvieno žmogaus kainos žinojimu; tad nestebina tai, jog pačių aikštingiausių visuomenės administratorių šalyje visi Maximos užmanymai įgyvendinami žaismingai ir lengvai kaip kūdikio sapne, sklandžiai bent iki šiolei iš tiesų kaip per sviestą. Visai tikėtina, jog tokio tipo žinojimas lėmė, jog Maxima nepasitiki tomis valstybės įmonėmis, kurių didžioji pelno dalis nuteka tarpininkams. Kaip atrodo, Maxima žino apie tikrąją tokių tarpininkų kainą ir nemato reikalo rizikuoti savąja pelno dalimi arba reputacija. Dėl to galima spėti, jog Maksima taip pat nepuoselėja ilgalaikio pasitikėjimo tais valstybės tarnautojais, kurie tarpininkavo ir tarpininkauja užtikrinant jos pačios pelnus. Dar kitaip tariant, Maxima žino apie tikrąją žmogaus apsisprendimų kainą, išpažįsta tam tikrą etiką, puoselėja savojo orumo stilistiką, laikosi etiketo. Iš kitos pusės, kaip atrodo, didžiausias pavojus Maximos ideologijai ir praktikai yra laisvės dvasios raiška. Tiesą sakant, galbūt čia kalba eina ne tiek apie tiesioginį dviejų stichijų priešiškumą viena kitai, kiek apie laisvę kaip labai nepatogų dalyką siekiant užtikrinti vartojimo konvejerio maksimalų patikimumą, kurpiant planus apie tobulo vartotojo sukūrimą. Taigi nežiūrint išpuoselėtų kaukių, gražiausių reveransų ir patikinimų, Maximos ideologai instinktyviai žino, jog labiausiai neparankios vartojimo isterijai yra laisvės kompetencijos, t. y. teologija, filosofija ir humanistika.
Kaip atrodo man, siekdama dar didesnio valstybės antiutopijos tobulumo, Maxima, privatizavusi šalies energetiką, pagaliau turėtų mestis į nekilnojamo turto rinką, taip pat pradėti gigantiškų užmojų gyvenamųjų namų, ištisų mikrorajonų statybas. Kyla įspūdis, jog kaip tik šios grandies trūksta, siekiant sukurti maksimaliai uždarą darbo-vartojimo-biologinės reprodukcijos ciklą. Tuomet jau tikrai visur be išlygų centrinėse miestų aikštėse, išgriovus aplinkui senuosius pastatus, iškiltų didingi Maximos rūmai akropolių ir nekropolių pavidale; čia susibėgtų visi požeminiai antžeminiai keliai, prasidedantys nuo buto ar namo slenksčio. Kelias žemyn ir aukštyn judančiais laiptais taip pat vestų kiekvieną maksą ir maksytę visados į tą pačią Maximą nenutrūkstamu srautu. Galų gale leiskite patikinti ir dėl to visai atsitiktinio dalyko, jog jokių pakišų valdininkams archaine prasme nebeliktų, nes visa tai būtų įteisinta legalių priedų prie atlyginimo pavidale reprezentacinėm ar reprodukcinėm reikmėm.
Be abejo, kalbu čia nelabai rimtai, neįsipareigojęs kokiai nors teorijai, neforsuodamas jokios teorijos. Tačiau nepraleisiu progos priminti, jog tas pats Habermasas po anksčiau cituotų žodžių lakoniškai pastebi, kad nusavinus valstybę įmonės naudai iš esmės yra sunaikinamas tautos suverenitetas. Šįkart neaktualizuosiu klausimo – ar šitokia kaina nėra pernelyg didelė net ir tuo atveju, jeigu mainais laimėtume kažkokius patogumus, didesnę ar mažesnę gyvenimo ritmikos optimizaciją. Čia atkreipsiu dėmesį tik į tai, jog žingsniuojant nuosekliai šiuo, žinoma, didžiąja dalimi išgalvotos antiutopijos keliu galimą pasiekti tokias komplikuoto tobulumo aukštumas, kurios galėtų prilygti net Šiaurės Korėjos įsteigtam gyvenimo optimizacijos pavyzdžiui. Kalbame apie visiškai skirtingus, tačiau tam tikru momentu paradoksaliai supanašėjančius pavyzdžius.
