Patarnavau Kauno šv. Antano bažnyčioje, šalia kurios gyvenome. Ne, ne tėvų verčiamas: tiesą sakant, man, devynmečiui, ne paskutinėje vietoje buvo ir tie keli rubliai, kuriuos gaudavau po mišių.
Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Karakasas... Šie miestai jums vienaip ar kitaip lemtingi?
Esu gimęs Klaipėdoje, visą ankstyvąją jaunystę praleidau Kaune, po to apsistojau Vilniuje, Karakase dirbau tik porą metų. Šiuo metu gyvenu Palangoje, taigi, apsukęs nemažą ratą, grįžau į gimtąsias vietas... Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje turiu nemažą klasę, net 11 studentų, o dėl kūrybinių, koncertinių reikalų važinėju į Vilnių. Kai manęs paklausia, kur gyvenu, atsakau: autostradoje.
Esate kryptingas žmogus, tačiau girdėjau, kad jūsų gyvenimo kelyje svarbūs buvo atsitiktinumai.
Vadinčiau juos lemtingumais, o dar tiksliau, sakyčiau, kad mane vedė mano žvaigždė. Netapau chirurgu, kuriuo svajojau tapti, nes tam netikėtai skersai kelio stojo... Kipras Petrauskas. O buvo taip: vidurinėje mokiausi labai vidutiniškai, Kauno medicinos instituto nė nevertėjo šturmuoti, tad įstojau į Veterinarijos akademiją su slaptu ketinimu: žinojau, kad po metų, išklausius tam tikrus kursus, iš ten be egzaminų galima pereiti į Medicinos institutą. Veterinarijos akademija garsėjo puikiu vyrų choru, vadovaujamu Andriaus Kairio. Tapau to choro solistu, ir mane, Vilniuje dainuojantį Jono Švedo „Baltąsias gėles“, išgirdo legendinis Kipras Petrauskas. Jis ir įtikino mane, kad mano vieta – ne medicinoje, o scenoje.
Sakote, esu kryptingas, nuoseklus? Tačiau paklauskite manės dabar, ar noriu būti chirurgas: nenoriu! Negaliu savęs įsivaizduoti kitoje vietoje, tik ant scenos. Dainavimas – ne profesija, o gyvenimo būdas.
Bet nejau jums pačiam, apdovanotam tokiu balsu, negaila buvo pakišti jį po chirurgo kauke?
Matyt, rimčiausia kliūtis bet kokiai minčiai apie sceną buvo tai, kad smarkai greblavau – visiškai neištardavau. Laikausi nuomonės, kad grebluojančiam dainininkui scenoje – ne vieta. Tačiau, paskatintas Kipro Petrausko, nusprendžiau stoti į tuometę Valstybinę konservatoriją, o dėl stojamųjų sumaniau mažą apgavystę kalbos defektui paslėpti: dainavau komisijai rusišką romansą „Man liūdna“, kurį pats taip išsiverčiau į lietuvių kalbą – pasirinkau tokį kūrinį, kuriame nebuvo nė vieno „r“ priebalsio. Niekas iš komisijos nepastebėjo, kad grebluoju: buvau priimtas.
Pavergėte ją, o kaipgi paskui?
O paskui teko pasisveikinti su savo pedagogu: „Laba diena, maestho!“ Tuoj pat gavau ultimatumą – per metus ištaisyti defektą. Čia ir prasidėjo mano kryžiaus keliai: logopedai, pratimai, kuriems skirdavau po 8 valandas per dieną... Po kelerių metu sulaukiau pagyrimo, kad „r“ išriaumoju raiškiau nei kiti. Mūsų jaunėlis Eduardas, mažas būdamas, taip pat greblavo, bet jau žinojau, ką daryti: per savaitę ištaisiau šį trūkumą. Galėčiau būti geras defektologas (juokiasi
)...
Fanatizmas būtinas
Lietuva prarado grebluojantį chirurgą, bet gavo daugiau – tikrą scenos tigrą.
Su muzika buvau susijęs nuo mažens. Nesimokiau muzikos mokykloje, tačiau anksti pradėjau skambinti pianinu, ir opera man buvo pažįstama nuo ankstyvos vaikystės, nes tėvai mane dažnai vesdavosi į teatrą. Mano tėvelis buvo ilgametis besikuriančio Klaipėdos operos teatro, vėliau – Kauno muzikinio teatro muzikantas, mama dainavo choruose, taip pat ir pripažintuose tarpukario kolektyvuose. Taip, į Operos ir baleto teatrą atėjau net nebaigęs Konservatorijos. Galbūt man sekėsi, tačiau be talento, be fanatizmo šioje profesijoje nieko nepasieksi. Talentas yra sunkiai paaiškinamas, fanatizmas – tarsi nepatrauklus, tačiau dainuodamas neturi justi, kad dirbi. Ir su studentais aš nesiplūkiu, o bendrauju profesine kalba ir labai džiaugiuosi, kad mane supranta.
Savo sūnui jūsų sūnus, aktorius ir bardas Andrius Kaniava, matyt, padarėte nemažą įtaką.
Drąsiai teigiu, kad sūnus yra talentingesnis už mane. Jo talentas įvairiapusis, ji puikiai groja gitara ir fortepijonu, nors nesimokė muzikos. Žaviuosi juo, džiaugiuosi girdėdamas apie jį gražiai atsiliepiant.
Akivaizdu, kad Deivis Norvilas yra jūsų auklėtinis: išlavintas ne tik jo balsas, bet ir humoro jausmas!
Su Deiviu Norvilu, taip pat klaipėdiečiu, mus sieja graži vyriška draugystė, nors amžiaus skirtumas ir nemažas. Būtent Deivis suvedė mane su savąja karta. Bendravimas su jaunimu man yra dopingas!
Ar populiarumas jūsų nevaržo?
Nė kiek. Argi nemalonu, kai tave kur nors maloniai užkalbina atpažinę, kad su tavimi labinasi nepažįstami žmonės? Ir Palangoje nesijaučiu nuolat stebimas. Šiame kurorte triukšminga būna tik labai trumpą sezoną, o Vytauto ir Basanavičiaus gatvės, kur mėgstame pasivaikščioti su žmona Barbora, dabar labai ramios: neretai apsidairome, kad esame čia vienu du. Ruduo čia šiemet nuostabus.
Didžioji meilė ir pagundos
Maestro, apdovanotas buvote ir užsienyje:
1992 m. Tarptautiniame biografijos centre Kembridže (JAV) buvote paskelbtas Metų žmogumi,
1998 m. Vokietijoje gavote Gotliebo Fricko medalį...
Šiuo medaliu labai džiaugiuosi: Gotliebas Frickas laikomas visų laikų dainavimo stebuklu. Jo gimtajame Haisburno mieste kasmet koncertuodavau su miesto simfoniniu orkestru. O Kembridžo apdovanojimas 1992 m., pasidžiaugus Nepriklausomybės atgavimu, man buvo tikras siurprizas, balzamas savimeilei.
Koks jūsų įnašas į Venesuelos operos meną?
Venesuela galėjo tapti antrąja mano tėvyne, tačiau, matyt, nebuvo lemta: turėjau ten gundančių pasiūlymų. Tarpininkaujant tuomečiam Lietuvos ambasadoriui Venesueloje Vytautui Dambravai, mudu su Virgilijumi Noreika buvome pakviesti dėstyti į besikuriančią Karakase Lotynų Amerikos dainavimo akademiją. Tai buvo atmintinas laikas, tos egzotiškos šalies gyventojai apdovanoti puikiais balsais... Koks venesueliečių moterų grožis?
Patikėkite, važiuodami Karakaso gatvėmis panašių į „Mis pasaulis“ daug nepamatysite. Tuo metu ir neturėjau laiko dairytis. Norėčiau kada nors dar grįžti į tą egzotišką šalį jau ramiai pasimėgauti jos grožiu.
O į Seimą grįžti, kur dirbote 2000–2004 m., nebuvo pagundos?
Ne, nors tą
kadenciją Seime prisimenu kaip gerus universitetus. Dirbau Švietimo ir kultūros komitete, džiaugiuosi, kad pavyko šioje srityje padaryti kažką teigiamo. Manau, kad Seime turėtų būti įvairių profesijų atstovų, nors politikui taip pat reikalingas talentas. Tiesa, buvau ilgokai atitrūkęs nuo scenos ir pedagoginio darbo. Tai negerai: tylint dainininko balsas nepailsi, nes dainavimas – ne tik menas, bet ir sportas. Ketverius metus ilsėjęsis sportininkas vargu ar džiaugtųsi savo raumenimis ir sportiniais rezultatais. Balso stygų raumenėliai labai gležni, tačiau ir jiems reikia kasdienių treniruočių.
Kaip vertinate artistus, kurie į politiką veržiasi supainioję Seimo tribūną su teatro scena?
Ne mano reikalas juos vertinti. Taip, iš politikų tribūnos kartais pasipila ir neskanių žodelių, prasto teatro... Tačiau kultūros stoka yra visuotinė, lėkštumo, banalumo pakanka ir televizijoje. Popmuzika skirta platesnei auditorijai, o opera visais laikais buvo elitinis menas. Tiesa, mano vaikystės laikais tėvai vesdavosi į teatrą vaikus, dabar, deja, juos čia retai pamatysi. Operą pamilti galėjau nuo vaikystės. Pakanka ją mylėti, suprasti nebūtina: kad suprastum, reikia dažniau girdėti.
Maestro, ar pastebite, kad apie operą kalbate kaip apie moterį?
Todėl ir sakau: opera yra mano didžioji meilė, operetė – mylimoji. O moterys yra stebuklas: esu nuolankiai dėkingas, jei mano balsas pažadina joms švelnius jausmus. Myliu operetę, neatsisakau ir gero popso. Jei prašo padainuoti gražią populiarią dainą, kodėl gi ne? Štai šiemet buvau Palangoje rengiamų šlagerių karalių poros rinkimų komisijos pirmininkas, atlikau Elvio Preslio dainą „Love me tender“. Štai toks popsas yra tender
– švelnus, jausmingas!
Savo jubiliejinio koncerto Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre vedėjo pareigas patikėjote žmonai aktorei Barbora Abramavičiūtei-Kaniavienei.
Manau, žmona puikiausiai susitvarkė. Jau 44 metus mudu esame kartu. Esu pastovus žmogus, visą laisvą laiką skiriu namams, žinoma, jei jo turiu. Jei noriu pasigirti, į klausimą „Kaip laikaisi?“ atsakau „Dėkui, puikiai: trūksta laiko!“
