Lukas Kivita, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Dabartinė antivakarietiška užsienio politika kenkia pačiai Rusijai, mano buvęs šios šalies energetikos ministras Vladimiras Milovas. „Akivaizdžiausias pavojus kyla iš [...] Kinijos. Kinų pareigūnai ne kartą kalbėjo apie tariamas neteisybes dėl 1858 m. ir 1860 m. sutarčių [...] ir ne kartą yra užsiminę, kad reikėtų atsiimti Sibirą ir Tolimuosius Rytus“, – sako jis.
Anot nepriklausomo radijo „Echo Moskvy“ žurnalistės Julijos Latyninos, Europos Sąjunga Ukrainai galėtų padėti atsikratyti energetinės priklausomybės ir skatinti skalūnų dujų išgavimą. Tokiu atveju „Gazprom“ prarastų 12–14 mlrd. dolerių, kuriuos gauna iš Ukrainos, o pati Rusija galėtų būti išstumta iš dujų rinkos Europoje.
JAV privalo užtikrinti paramą Vidurio ir Rytų Europos regionui
Kiek mažiau nei prieš dvi savaites Kryme vyko referendumas dėl tolesnio šalies likimo Ukrainos sudėtyje. Iš maždaug 2 mln. pusiasalio gyventojų, oficialių Rusijos šaltinių teigimu, beveik 97 proc. žmonių pasisakė už atsiskyrimą nuo Ukrainos ir prisijungimą prie V. Putino vadovaujamos Rusijos Federacijos.
Tik 13 Rusijos užsienio politiką palaikančių valstybių, tokių kaip Šiaurės Korėja, Venesuela, Sirija, Kazachstanas ir Baltarusija, referendumą laiko teisėtu ir sąžiningu. Likusi tarptautinė bendruomenė šį aktą vieningai smerkia ir yra įsitikinusi, kad rezultatai suklastoti, o pats balsavimo procesas neatitiko visų teisės normų.
Po dviejų dienų V. Putinas paskelbė pradedąs Krymo aneksiją siekdamas, kaip jis sako, apginti pusiasalyje gyvenančius etninius rusus nuo radikaliai nusiteikusių naujosios Kijevo valdžios pasekėjų. Vos prieš kelis mėnesius Vakarų politikai Rusijos karinę intervenciją į Ukrainą laikė nesuvokiamu dalyku. Viena po kitos pradėtos šturmuoti Kryme įrengtos ukrainiečių karinės bazės, užimti kariniai laivai. Reaguodamos į įvykius, Europos Sąjunga ir JAV Rusijai įvedė sankcijas. Politologas Andrew Michta teigia, jog, Rusijai staiga pradėjus perbraižyti žemėlapį Rytų Europoje, JAV beliko tik desperatiškai gaudyti orą.
Rusijos ekspansionizmas sutiktas ekonominėmis ir bankinėmis sankcijomis, vizų atėmimu kai kuriems Rusijos pareigūnams bei žodiniais papeikimais už V. Putino XIX amžiui būdingą imperialistinį požiūrį. Tačiau, politologo manymu, esminis JAV strateginis tikslas Vidurio ir Rytų Europoje turėtų būti bet kokio Rusijos ekspansionizmo sustabdymas.
Kad taip būtų, anot A. Michtos, JAV privalo užtikrinti politinę paramą regionui. Artimiausioje ateityje taip pat turėtų būti gerokai sustiprinta tiesioginė amerikiečių karinė pagalba, kad sąjungininkės Europoje galėtų atremti rusų kariuomenės spaudimą ir, esant reikalui, suduoti skaudų smūgį agresoriui. „Neturint karinės strategijos NATO šiauriniams pakraščiams ginti, patikimumas šia organizacija kris. Rusija tą supranta. Vienas jos tikslų – pakenkti NATO – eina greta siekių atkurti buvusią imperiją“, – teigia A. Michta.
Svarbus veiksnys – geografinė padėtis
Dalis politikos apžvalgininkų tvirtina, kad Vakarų reakcija į įvykius Kryme pernelyg nuosaiki. Baiminamasi, kad V. Putinas neapsiribos Krymu ir gali veržtis į rytinę Ukrainos dalį. O buvusios komunistinio bloko valstybės, tokios kaip Lenkija ir Baltijos šalys, baiminasi, kad, nors ir priklauso NATO ir ES, taip pat gali tapti Rusijos taikiniu.
Pasaulio žiniasklaida vis dažniau Krymo įvykius įvardija kaip didžiausią geopolitinę krizę po Šaltojo karo. Amerikiečių pasaulinės žvalgybos kompanijos „Stratfor“ analitikas Robertas Davidas Kaplanas „Time“ žurnale publikuotame straipsnyje teigia, kad geografija net ir šiandien tarptautinių santykių sferoje yra svarbus veiksnys: „Periodas po Šaltojo karo turėjo remtis ekonomika, nepriklausomybe ir liberaliomis vertybėmis, kurios lenkia nacionalizmą ir jo nulemtą maniją dominuoti geografiškai.“
Anot geopolitikos specialisto, moderniojoje eroje ES turėtų triumfuoti prieš kilmės saitus ir kraujo ryšius, kuriant įstatymų sistemą, apimančią šalis nuo Iberijos pusiasalio iki Juodosios jūros, ir, pagaliau, nuo Lisabonos iki Maskvos. „Bet užsitęsusi finansinė krizė ES sumenkino jos politinę įtaką Vidurio ir Rytų Europoje. Ir, nors demokratija Ukrainai atrodė patraukli, pastarosios geografinė padėtis šliejimąsi prie Vakarų padaro beveik neįmanomą“, – rašo jis.
Grėsmė Rusijai – būti išstumtai iš dujų rinkos
Rusijos nepriklausomo radijo „Echo Moskvy“ žurnalistė Julija Latynina teigia, kad ES Ukrainai galėtų padėti atsikratyti energetinės priklausomybės ir skatinti skalūnų dujų išgavimą: „Primenu, kad net Viktoras Janukovyčius sakė, jog visiškai atsikratyti priklausomybės nuo rusiškų dujų pavyks iki 2020 m. O „Chevron“ dėl skubinamų investicijų į skalūninių dujų gavybos vietas Ukrainoje ir Lenkijoje gavybą pradeda 2014 m.“
Dėl šios priežasties, pastebi J. Latynina, „Gazprom“ ne tik neteks 12–14 mlrd. dolerių, kuriuos gauna iš Ukrainos, bet tai gali išstumti Rusiją iš dujų rinkos Europoje. „Aš manau, kad šios aplinkybės neginčytinai prabudino Kremlių įsikišti į Ukrainos reikalus. Tuo labiau kad tai padaryti paprasta – juk kalbame apie neišvengiamo proceso pagreitinimą“, – svarsto žurnalistė.
BBC apžvalgininkas Markas Urbanas teigia, kad mažai tikėtina, jog Kremlius keis savo poziciją Krymo atžvilgiu. Anot jo, V. Putinas netiesiogiai demonstruoja galią pradėti intervenciją ne tik į Rytų Ukrainą, bet ir į Moldovą bei Baltijos šalis, tarptautinė įtampa greitai neatslūgs ir gali smarkiai pablogėti.
Teigiamu ženklu apžvalgininkas laiko griežtesnę JAV ir Europos reakciją, t. y. konkrečius su spaudimu Rusijos ekonomikai susijusius veiksmus. Tai – pašalinimas iš G8 – pasaulio galingiausių valstybių gretų, sankcijos V. Putino bendražygiams ir jau numatytas trečiasis sankcijų paketas, kuris, anot JAV prezidento Baracko Obamos, bus panaudotas, jei krizės Kryme eskalavimas tęsis ir toliau.
Netrukus Rusijai pačiai gali tekti saugoti savo teritorijas
Dar šią savaitę B. Obama Rusiją pavadino neįtakinga ir tvirtino, jog V. Putino veiksmai rodo, kad jo valdoma šalis grasina kaimynėms ne dėl galios, o dėl silpnumo. Ne paslaptis, kad kaimynė turi nemažai vidaus problemų, tokių kaip emigracija, žmogaus teisių pažeidimai, nusikalstamumas ir didžiausi pasaulyje narkomanijos mastai. Ir, nors Kremlius savo ir visuomenės dėmesį kreipia į Rytų Europą, vis garsiau kalbama, kad V. Putinui netrukus teks pačiam saugoti savo teritorijas.
Buvęs Rusijos energetikos ministras Vladimiras Milovas „Echo Moskvy“ tinklaraštyje svarsto, kad dabartinė Rusijos antivakarietiška užsienio politika yra destruktyvi pačiai šaliai.
Pasak V. Milovo, akivaizdžiausias pavojus Rusijai kyla iš rytinės kaimynės – Kinijos. Kinų pareigūnai ne kartą kalbėjo apie tariamas neteisybes dėl 1858 m. ir 1860 m. sutarčių su Rusija, kuriomis nustatytos geografinės abiejų šalių sienos, ir ne kartą yra užsiminę, kad kada nors reikėtų atsiimti Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Kol kas Kinija laikosi nuosaikios pozicijos Rusijos atžvilgiu. „Bet kas žino, kas vadovaus Pekinui per artimiausius keliasdešimt metų?“ – kelia klausimą buvęs energetikos ministras.
Kaip žinoma, Kinija nepritarė rusų invazijai į Krymą. Tai daro Rusiją priklausomą nuo Kinijos geranoriškumo, kuo ši kada nors tikrai pasinaudos. Anot V. Milovo, rusai šio pavojaus neįžvelgia, nes juos apakino antivakarietiška Kremliaus retorika.
Krymas Rusijai kasmet kainuos 3 mlrd. dolerių
Kita priežastis – V. Putino santykiai su Iranu. Pastaroji valstybė lenkia Rusiją natūralių gamtinių dujų ištekliais. V. Putinas remia Irano branduolinę programą, ignoruodamas galimybę, kad ši šalis gali būti didžiausiu konkurentu Europos dujų rinkoje.
Ne mažiau aktualus ir paties Krymo pusiasalio likimas. Dauguma geopolitikos specialistų sako, kad tiek Vakarams, tiek pačiai Ukrainai beliko susitaikyti su aneksija ir stebėti, kaip Krymas integruojamas į Rusijos Federacijos sudėtį. Kitas klausimas – kaip regionas laikysis ekonominiu požiūriu. Rusų verslo portalas RBK apskaičiavo, kiek papildomai Krymas gali kainuoti Rusijos Federacijai. Lėšų skaičius siekia apie 3 mlrd. JAV dolerių per metus. Anot specialistų, Rusijai teks spręsti klausimą, kaip užtikrinti vandens bei energetinių išteklių tiekimą.
Žurnalistė J. Latynina sako, kad Rusijos mokesčių mokėtojų pečius taip pat užguls pusiasalyje gyvenančių pensininkų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų našta. „Krymas, prijungtas prie Rusijos, neliks nepriklausoma teritorija, valdoma premjero, kurio partija per paskutinius rinkimus surinko 4 proc. balsų. Tai gerai, nes kitaip visi pinigai, kuriuos Rusija išleistų Krymui išlaikyti, būtų tiesiog išvogti. Mano požiūriu, baisiausia būtų, jei Krymas iš tiesų liktų nei šen, nei ten“, – svarsto ji.
Nė vienas normalus kurortas, kaip pastebi J. Latynina, neegzistuoja be viešbučių infrastruktūros ir nė vienas normalus turistas nevažiuos ten, kur jį gali apvogti ar užmušti, kur bus kiaulidė: „Infrastruktūros, kur būtų investuojama į viešbučius, nėra. Tarptautiniai tinklai nestatys viešbučių dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jie nestatomi Šiaurės Kipre. Taigi turime gana netipišką užduotį – pakeisti pusiasalį, kuriame vyrauja didelis nusikalstamumas, palyginti net su ta Ukrainos dalimi, kurioje nusikalstamumo lygis pats didžiausias.“
Anot žurnalistės, Kryme gyvena 2 mln. žmonių, kurių didelė dalis – pensininkai ir biudžetinėse įstaigose dirbantys žmonės, turėsiantys problemų dėl komunikacinių ryšių. Taip pat visi tinklai Kryme kol kas priklauso nuo Ukrainos, todėl iš Rusijos juos reikėtų vesti per Kerčės sąsiaurį. „Taigi taip turėtų atrodyti šio pusiasalio transformacija į turistinį rojų. Bet tai visai įmanoma. Tikiu, kad į Krymą bus investuojami milžiniški pinigai, kad jis būtų paverstas vitrina“, – kalba J. Latynina.
Krymo pusiasalis taps dar viena „pilkąja zona“ pasaulio žemėlapyje, kaip Pietų Osetija, Abchazija, Šiaurės Kipras, Padniestrė ir kitos tarptautinės bendruomenės nepripažintos valstybės. Aišku tik viena – Krymo krizė privers JAV ir ES lyderius iš naujo peržvelgti santykius su Rusija ir kelti Vidurio ir Rytų Europos saugumo klausimus.
