„Eurovizijos“ atranka įvyko ir su rezultatais jau spėjome apsiprasti. Tautos ir vertinimo komisijos nuomonės sutapo. Lieka tik palinkėti sėkmės Lietuvai eilinėje taip mūsų sureikšmintoje „Eurovizijoje“. Lyg būtent ten spręstųsi mūsų šalies tarptautinio pripažinimo klausimas. Mažiukų nevisavertiškumo kompleksai. Kurie, norisi tikėti, pamažu išsisemia, nyksta. Kaip be pėdsako išnyko „drąsios Lietuvos“ arba „regiono centro“ elito grupinis sapnavimas.
Vis dėlto šis linksmas „Eastern European funk“ sukelia ir platesnes aliuzijas. Visas šiandienos mūsų Tėvynės politinis gyvenimas yra savotiškas „Eastern European Funk“. Tai geriausiu atveju. „In Culto“ vyrukai padainavo nuoširdžiai ir linksmai. Mūsų politikai jau seniai yra pamynę visas gerbūvio normas. Jau daugelį metų matome nesibaigiantį šou, svaidymąsi skandalais ir kompromatais, užkulisinius susitarimus, monopolijų ir oligopolijų savivalę ir t.t. Vaizdelis ne koks. Šis „Eastern European Funk“ – daugiausiai vyriškas striptizas, ar bent užuomina į jį. Nusimetamos išorinės kelnės, tačiau, politikų atvejų, po jomis – tik nešvarūs apatiniai. Ir visa tai mes priversti stebėti jau visą dešimtmetį.
Žmonės tokius dalykus mėgsta pakeiksnoti, tačiau širdies gilumoje gal jiems (mums) tai patinka? Seime nuo pat 2000 metų šurmuliuoja „Eastern European Funk“ atstovai. Funkeriai. Ir šį gyvenimo būdą atstovaujančių (get up and dance!) seimūnų skaičius tautos sakykloje vis didėja.
Kaip gi jie ten atsidūrė? Tautos, mėgstančios įvairius šou ir linksmybes, valia. Taip tikrai linksmiau ir įdomiau gyventi? Tuomet nėra ko ir skųstis. Ir nesvarbu, kad už linksmybes tenka brangiai sumokėti. Tiek netiesiogiai – abiem kojomis šlubuojančia demokratija, tapusia valdoma demokratija, pamažu prarandant savo valstybę, tiek tiesiogiai, kaip viršpelnius monopolijoms ir įvairioms pusiau šešėlinėms struktūroms. Pavyzdžiui, mokant dirbtinai paaukštintas kainas už centrinį šildymą. Štai tokia yra šio šou kaina.
„Eurovizijos“ nacionalinio atrankos konkurso nugalėtojų dainoje staiposi (suprask – šoka) linksmi vyrukai, beria bereikšmiais atrodančius žodžius užsienio kalba ir pagaliau programos vinis – ypatingu būdu nusmaukiamos kelnės. Po jomis – spindintys apatiniai, kaip šalies geresnio gyvenimo viltis, paslėpta po kasdienybės rutina – ruda išorės forma.
Antroje ir trečioje vietoje liko dvi puikios dainos, dvi puikios vokalistės, taip ir nepatekusios į vadinamąjį „dainos“ konkursą. Aistės Pilvelytės atliekama daina buvo laikoma atrankos konkurso favorite. Tačiau žmonėms labiau patiko nusirenginėjančių vaikinų šou. Ir dar klausiate – iš kur Seime tiek populistų. Šių abiejų, tokių skirtingais atrodančių rinkimų šaknys yra panašios. Tačiau įdomiausia yra tai, kad už „Eastern European Funk“ balsavo ir komisija. Lietuvos baudžiauninko konformizmas, bandant bet kokia kaina patikti plačiosios Europos publikai? Ar tiesiog „Eastern European Funk“ komisijos narių galvelėse? Nežinia. Greičiau kažkokio daug platesnio visuomeninio – socialinio vyksmo dalis. Patiko ir tiek. Kaip ir vieno šoumeno partija, rinkėjų valia atsidūrusi Seime. Patiko – noriu ir balsuoju.
Šiek tiek vilties įkvepia tai, kad antroje ir trečioje vietoje liko puikios dainos bei atlikėjos, ir už jas balsavo taip pat pakankamai daug žmonių.
Nenoriu labai peikti „InCulto“ vyrukų. Atėjo, pasilinksmino, pakvailiojo ir tiek. Matyt, net negalvojo, kad išrinks. Būtų užtekę ir antrosios vietos. Tačiau tauta turi sprendimo teisę. Kaip ir rinkimuose į Seimą.
Tačiau, veždami tokį kūrinį į Europą „InCulto“ stipriai rizikuoja. Patiks ar nepatiks? Komandos lyderis Jurgis Didžiulis jau bando apsidrausti – „mes nekalti, jei nepatiks“. Iki šiol tauta buvo negailestinga pralaimėtojams, ilgus dešimtmečius prisimindama ir linksniuodama „lūzerius“. Tikra iškreiptų veidrodžių karalystė. Iškreiptos vertybės, keisti daugumos papročiai.
Po tokių linksmų ir nuolat pasikartojančių balsavimų nebeišeina kritikuoti ir Seimo vyrukų, išdidžiai važinėjančių „leksusais“ ir „mersedesais“. Nes ir jie į Seimą pateko tos pačios tautos valia. Tautos, kuri ištroškusi linksmybių , striptizų bei kitokių šou. Seimo nariai vykdo rinkėjų užsakymą, tenkindami mūsų gal ir neįsisąmonintus lūkesčius. Beje, neatsilieka ir nacionalinė savivalda. STT pareigūnų padedama taip pat tautą linksmina į valias. Nemirtingas Eastern European funkerių šou.
O iš tikro – jokio funk‘o ir jokios vilties, kad kažkas gali keistis iš esmės. Nebent tauta nuspręstų kitaip – vieną dieną imti ir nebeįdarbinti Seime ir savivaldoje „funkerių“. Tačiau netgi esant rinkėjų valiai tai taptų „mission impossible“, nes visos partijos yra praktiškai jų okupuotos. Ir ką beišrinktum – pataikysi į „Eastern European Funk“.
„Eurovizijoje“ viskas paprasčiau. Gal ir A.Pilvelytei pasiseks iš devinto karto. Ir „InCulto“ daina savaime nėra jokia blogybė – viena iš dainelių ir tiek. Per TV rodo daug prastesnių vaizdelių. Europai svarbiausia tautų draugystė ir dalyvavimas bendrame koncerte.
Dainų skirstymas į laimėjusias ir pralaimėjusias – tik linksmas žaidimas. Nederėtų to užmiršti.
„InCulto“ dainai palinkėkime sėkmės. Juk patys išrinkome. Reiškia, šiandien jie yra geriausi.
Pabaigai – dar vienas juokelis. Daina „Eastern European Funk“ yra stipri geopolitinė tiesa (o gal klaida?). Juk garsiai visam pasauliui esame paskelbę, kad būtent Lietuvoje yra nustatytas geografinis Europos centras. Todėl esame tikrų tikriausia Centrinė arba Vidurio Europa. „InCulto“ mus nuleidžia ant žemės, primindama daugeliui gal ir nemaloniai skambančią tiesą – esame Rytų Europos dalis, esame prilyginti mūsų kaimynams Rytuose. O gal jiems geriau derėjo sudalyvauti ne Lietuvos, o Ukrainos atrankos į „Euroviziją“ konkurse? Jei ten būtų laimėję, „eurovizinių“ skandalų toje šalyje būtų mažiau ir tiesa apie „Eastern European Funk“ atrodytų labiau išbaigta ir logiška...
Pasak grupės lyderio Jurgio Didžiulio, ši „eurovizinė“ daina yra „aktuali visiems rytų europiečiams, ji suvienija visas Rytų Europos valstybes, jų žmones ir kalba apie juos su Vakarų Europos klausytoju“. Taip nubrėžiama aiški skiriamoji riba tarp Rytų ir Vakarų Europos. O jau kiek metų mūsų valstybės vadovai Europos politinėse aikštelėse siekia, kad tokio skirstymo neliktų. Ir še tau. Visa tai eina iš „liaudies“ pasąmonės gelmių.Visa tai, žinoma, yra juokai. Tačiau šiuose pasireiškimuose galima atrasti žmonių mastymo archetipus. Štai iš kur atsiranda skirstymas į „juos“ – vakariečius ir „mus“ – rytiečius. Patys save taip įvardijame ir net į Euroviziją siunčiame, kad Lietuvos, kaip Rytų Europos valstybės, vardą garsintų. Visagalė demokratija.
Nostalgiškai prisimindamas puikiai atliktą Aistės Pilvelytės dainą „Melancolia“, prisimenu JAV rašytojo Elwyn Brooks White žodžius, jog demokratija – tai pasikartojantis įtarimas, kad daugiau negu pusė žmonių daugiau nei pusę laiko yra teisūs.
***
