Praeitą savaitę įvykusio Rusijos Federacijos vicepremjero Sergejaus Ivanovo vizito į Uzbekistaną metu Rusijos aukščiausi valdžios atstovai, deja, vėl prabilo pastaruoju metu jiems būdinga Šaltojo karo retorika. Metų pradžioje Rusija pareiškė, jog JAV neatsisakius savo ketinimų dislokuoti Nacionalinės priešraketinės gynybos (NPRG) sistemos elementų Vidurio Europoje, Rusijos branduoliniais užtaisais ginkluotos raketos bus nukreiptos į galimus taikinius Lenkijoje ir Čekijoje. S. Ivanovo vizito Uzbekistane metu buvo žengtas dar vienas žingsnis geopolitinių konfrontacijų linkme – pasak vicepremjero, Rusija, atsakydama į JAV planus dėl Nacionalinės priešraketinės gynybos sistemos Vidurio Europoje, Karaliaučiaus srityje dislokuos naujas raketas.
Lietuvos valstybė per pastaruosius 300 metų patyrusi padalinimus, agresiją, aneksiją, deportacijas ir 173-ejų metų okupaciją labai įdėmiai stebi kariuomenės dislokaciją artimiausioje kaimynystėje. Praeitą savaitę S. Ivanovo pažadas dislokuoti naujas raketas Karaliaučiaus srityje verčia mus įdėmiai įsiklausyti į aukšto rango Rusijos pareigūno žodžius, juolab šios raketos bus nukreiptos į mūsų sąjungininkus. Lenkijoje ir Čekijoje išdėsčius JAV NPRG gynybos sistemos elementus, skirtus kovai su nenuspėjamais rėžimais, Baltijos šalys negali leisti atsirasti geopolitiniam nuotoliui šioje srityje. Baltijos šalys NATO rėmuose ne mažiau nei Lenkija ir Čekija turėtų stiprinti savo pozicijas kovoje su sunkiai nuspėjamais rėžimais. Be to, jei S. Ivanovo žodžiai pavirs darbais, tai dabartinis simbolinis NATO oro policijos patruliavimas Baltijos šalyse pradeda nebeatitikti naujų galimų geopolitinių realijų.
Reikia pabrėžti, kad Rusijos pareiškimai apie galimą Kaliningrado srities militarizaciją, nėra naujiena. Dar 2000 m. vykstant Baltijos valstybių priėmimo į NATO procesui Rusija pagrasino dislokuoti taktinį branduolinį ginklą ir jam skirtas raketas nešėjas, norėdama užkirsti kelią NATO aljanso plėtrai.
Belieka pripažinti, jog po eiliniais Rusijos pareiškimais dėl neva NPRG keliamos grėsmės jėgų balansui Europoje slepiasi kiti tikslai. JAV planai dėl NPRG naudojami kaip priedanga Rusijos jau vykdomam intensyviam Karaliaučiaus srities militarizavimui bei kaip dar vienas pretekstas atsikratyti Rusijos prisiimtais įsipareigojimais pagal JAV ir Rusijos prezidentų 1991–1992 m. sutartas branduolines iniciatyvas (Presidential Nuclear Initiatives) dėl taktinių branduolinių ginklų ir jų gabenimo priemonių eliminavimo ir radikalaus sumažinimo regione. Taip pat didelį nerimą kelią dabartinė Rusijos agresyvi pozicija siekianti sugriauti CFE (Conventional Forces in Europe) sutartį bei vis dažniau girdimi grasinimai atsisakyti politinių įsipareigojimų dėl įprastinės ginkluotės kiekių dislokavimo Karaliaučiaus srityje ribojimo. Be to, Rusija išreiškė savo ketinimą pasitraukti iš INF (Intermediate range nuclear forces – Vidutinio nuotolio branduolinių raketų uždraudimo) sutarties. Visi šie veiksmai rodo nedviprasmišką ir nuoseklią Rusijos politikos kryptį.
Tokia retorika, jei būtų įgyvendinta, ne tik kelia susirūpinimą, bet ir verčia Lietuvą NATO rėmuose kelti klausimą dėl veiksmų reaguojant į realia tampančia Rusijos Federacijos grėsmę naujai militarizuojant Karaliaučiaus anklavą. Vis dėlto, dar lieka vilties tikėtis, kad tai vis dar yra tik besikartojanti vicepremjero ir buvusio Rusijos Federacijos gynybos ministro retorika.
Užsienio reikalų komiteto narys Emanuelis Zingeris
