Apie būtinybę komunistinius nusikaltimus prilyginti nacistiniams vokiečiai dažnai giriami dėl civilizuoto santykio su istorija, nes prisiėmė kolektyvinę kaltę. Jie ir nacizmo nusikaltimų mastą suvokia, ir žalą atlyginti stengiasi, ir jaučia atsakomybę, kad būtų išugdytas teisingas ateinančių kartų požiūris į praeitį. Kai vokiečiai dėl to giriami, jie dažniausiai kukliai tyli. Tik vienas, išklausęs mano komplimentus, su ironiška šypsena papurtė galvą: „Tai ne mūsų nuopelnas. Civilizuotus tapti mus privertė.“ Jis turėjo omenyje Niurnbergo procesą ir jo pasekmes.
Nuo tada, kai Europos Sąjunga išsiplėtė, grupelė aktyvistų iš Rytų Europos valstybių siekia, kad komunizmo nusikaltimai būtų bent jau simboliškai prilyginti nacizmo nusikaltimams, o jų vykdytojai pasmerkti. Surinkta daugybė masinio teroro ir smurto įrodymų, tačiau dalis europiečių, tiek Vakaruose, tiek Rytuose, atkakliai įrodinėja, esą komunistiniai nusikaltimai, nors ir smerktini, vis dėlto nelygintini su nacistiniais.
Jei apie šią europiečių dilemą papasakočiau kokiam nors Afrikos kontinento gyventojui, prislėgtam įvairaus plauko smurtaujančių tironų, jis turbūt pasukiotų pirštą prie smilkinio: turtingi ir laimingi Šiaurės žmonės, matyt, neturi kitų problemų, kad ginčijasi dėl visiškai akivaizdžių dalykų. Ši europiečių „dilema“, ko gero, yra vienas iš tų atvejų, kai sėdintis po obelim kaimietis parodo daugiau išminties už ne vieną intelektualą, minantį universitetų slenksčius. Pasak delfi tinklalapio autoriaus Ramūno Bogdano, tie, kurie imasi moralinio komunistų ir nacių nusikaltimų hierarchizavimo, patys prasilenkia su morale. Mintis griežtoka, bet sunku būtų ją paneigti.
Vis dėlto diskusijos labui darysiu prielaidą, kad esama faktorių, verčiančių neigti šių nusikaltimų sulyginimą. Kitas šio teksto adresatas – pragmatikai, kurie iš principo sutinka, kad tarp abiejų nusikaltimų galima dėti moralinį ir teisinį lygybės ženklą, bet nemano, kad tai svarbu. Pabandysiu paaiškinti, kodėl tokia pozicija, mano manymu, yra klaidinga.
Vakarų Europos oponentų požiūris
Manyčiau, neverta gilintis, kodėl nusikaltimų sulyginimo idėją atmeta Lietuvos kairieji – savaime suprantama, kad jiems tai būtų itin neparanku. Vakarų Europos kairieji savo poziciją, atrodytų, niekuo nesiskiriančią nuo Lietuvos kairiųjų, grindžia siekdami visai kitokių tikslų. Rytų kairieji nusikaltimų sulyginimą atmeta iš baimės, kad praras valdžią. Vakarų kairieji, priešingai – bijo, kad senasis valdžios elitas įgaus pavojingai didelį svorį. Moralės požiūriu tai dvi fundamentaliai priešingos, nors išoriškai labai panašios, pozicijos.
Taigi, kokie yra nacizmo ir komunizmo nusikaltimų sulyginimo oponentų Vakarų Europoje argumentai? Kai kas sako, esą vakariečiams tiesiog stinga istorinio išprusimo. Nors tai, žinoma, ne vienintelis, tačiau gana reikšmingas veiksnys. Beveik visi Vakarų europiečiai žino, kad Stalinas tikrai nebuvo Nobelio taikos premijos laureatas. Didelė dalis vakariečių žino ir tai, kad Stalinas padarė daugybę kraupių nusikaltimų Rytų Europoje ir Rusijoje, panašiai kaip ir Mao Dzedongas Kinijoje ar Pol Potas Kambodžoje. Bet maždaug tuo jų žinojimas ir apsiriboja, aišku, esama tam tikrų išimčių. Jei apibersite vakarietį pašnekovą konkrečiais klausimais, pavyzdžiui, ką jis žino apie masinius trėmimus, apie tyčia sukeltą badą Ukrainoje, apie Katynę, apie mirties lagerius Kolymoje ir kitur Sibiro glūdumoje, į jus pažvelgs nustebusios akys. O apie nacizmo nusikaltimus vakariečiai, net ir ne itin intelektualūs, žino labai daug. Tuo stebėtis nevertėtų. Natūralu, kad žinios apie savo krašto ar regiono istoriją visada yra išsamesnės. Tačiau tą faktą svarbu turėti omenyje, kai aiškinamės, kodėl vakariečiai nenori vienodai pasmerkti nacizmo ir komunizmo nusikaltimų.
Modernaus vakariečio įsitikinimu, didžiausias visų laikų nusikaltėlis yra fašistas, jam prilygti žiaurumu negali niekas. Tokį požiūrį lemia ne tik istorinis, bet ir meninis kultūrinis Vakarų kontekstas. Antai bene 90 proc. Holivudo filmų, pasakojančių apie nusikalstamus režimus, sudaro filmai apie nacizmą. Ne vienas vakarietis, detaliau susipažinęs su Rytų Europos ar kitų nuo komunizmo nukentėjusų šalių istorija, pasijunta sukrėstas, nes anksčiau nedaug ką apie tai žinojo. O kaipgi žinomą nusikaltimą palyginsi su tau nežinomu? Tačiau įtakinga Vakarų intelektualų dalis mano, kad jų turimos žinios yra pakankamos, todėl iš principo atmeta nusikaltimų sulyginimą. Suprantama, tai arogantiška laikysena, bet vien arogancija galima paaiškinti anaiptol ne viską. Ne vienas net ir gerai informuotas vakarietis taip pat laikosi tokios pozicijos.
Turėtume suprasti, kad vokiečiai niekada nesiūlys komunizmo nusikaltimų prilyginti nacizmo nusikaltimams, nes tai reikštų esą jie išsisukinėja nuo moralinės atsakomybės. Net ir tuo atveju, jei būtų sutarta, kad nėra jokio objektyvaus (apibrėžimų ir faktų lygmeniu) pagrindo atmesti nusikaltimų sulyginimą, dori vokiečiai tam vis tiek nepritars. Kodėl? Įsivaizduokite, kad du kaimynai Jonas ir Petras po ilgų kivirčų nusprendė susitaikyti ir bando peržvelgti savo praeitį. Jeigu Jonas ims aiškinti, kad Petro kaltė dėl konflikto buvo didesnė, tai draugiškas pokalbis, ko gero, baigsis muštynėmis. Kaimynų šansai susitaikyti bus kur kas didesni, jeigu abu stengsis kilniaširdiškai prisiimti didesnę kaltės dalį. Taigi, kultūringo ir jautraus vokiečio sąmonėje bandymas Hitlerio kaip didžiausio galvažudžio „titulą“ prilyginti kito galvažudžio – Stalino „religijoms“ prieštarauja kertiniams moralumo ir mandagumo principams.
Be to, dalis vokiečių visuomenės nusikaltimų sulyginimą atmeta ir todėl, kad tai asocijuojasi su vadinamuoju „istorikų ginču“ (Historikerstreit), kurį XX a. 9-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje sukėlė vokiečių istorikas Ernstas Nolte. „Istorikų ginčas“ – vienas svarbiausių Vokietijos intelektualinio gyvenimo įvykių XX a. pabaigoje, įtraukęs daug garsių (ne tik vokiečių) istorikų, filosofų, įtakingų dienraščių ir žurnalų redaktorių. „Istorikų ginčą“ išprovokavo Nolte's svarstymai, kad bolševizmas atsirado anksčiau už nacizmą. Pabrėždamas bolševizmo nusikaltimų istorinį pirmumą, o nacių veiklą vadindamas reakcija į komunizmo grėsmę, Nolte tarsi teigė, kad naciai buvo ne (tik) nusikaltėliai, bet (ir) aukos, t. y. veikė ne (tik) agresyviai, bet (ir) preventyviai. Nolte citavo žydų bendruomenės atstovo Chaimo Weizmanno žodžius, pasakytus 1939 m., esą pasaulio žydai šiame kare rems Didžiąją Britaniją, darydamas išvadą, atseit dėl to Hitleris turėjo teisę žydus suimti kaip karo belaisvius. Nors Nolte's mintys interpretuojamos įvairiai, manyčiau, kairiųjų intelektualų pasipiktinimas buvo visiškai pagrįstas, nes panašu, kad šis istorikas siekė bent iš dalies pateisinti nacių veiksmus.
Kairieji intelektualai, atakavę Nolte, ypač garsusis vokiečių hermeneutikas Jürgenas Habermasas, pabrėždami nacių nusikaltimų išskirtinumą ar unikalumą (Singularität), bet kokius bandymus kalbėti apie kitus genocido atvejus laikė žydų holokausto menkinimu. Per „istorikų ginčą“ buvo išsakyta ir nuosaikesnių nuomonių – atsiribota nuo Nolte's bandymų kauzaliniu būdu sureliatyvinti nacizmą, bet kartu buvo pabrėžiama, kad bolševikų nusikaltimai nėra lengvesni už nacių nusikaltimus. Deja, nuosaikios nuomonės, kaip paprastai būna, liko diskusijų paraštėse.
„Istorikų ginčas“ padarė didelį psichologinį poveikį vokiečių kultūrai ir tai lėmė, kad nuo tada bet koks bandymas suabejoti nacių nusikaltimų išskirtinumu iškart tapatinamas su Nolte ir su pronacistiniais reakcionierių sluoksniais, nes šį istoriką daug kas laikė jų atstovu.
Lietuvoje apstu tiek Nolte's, tiek Habermaso šalininkų, deja, ir vieni, ir kiti linkę perlenkti lazdą. Lietuvių, panašiai kaip ir vokiečių, kairieji mėgsta „suplakti“ į vieną du skirtingus argumentus. Antai reikalavimą, kad komunistų ir fašistų nusikaltimai būtų vienodai teisiškai ir morališkai įvertinti, lyg niekur nieko tapatina su žydų holokausto neigimu arba su bandymu Lietuvos žydų holokaustą pateisinti tuo, kad jie „istoriškai anksčiau“ kolaboravo su sovietais (vadinamoji „dviejų genocidų“ teorija). Buvo žydų, kolaboravusių su bolševikais. Buvo lietuvių, kolaboravusių su naciais. Kai kurie žydai prisidėjo prie lietuvių naikinimo, o kai kurie lietuviai – prie žydų holokausto. Tai liūdni ir nepaneigiami faktai. Bet jeigu aš sakau, kad abu – ir Jonas, ir Petras – yra vienodai bjaurūs mušeikos, tai nereiškia, neva bandau Petrą išteisinti. O jeigu sakau, kad Jonas buvo mušeika dar prieš sutikdamas Petrą, iš to logiškai neseka, kad Petro elgesį laikau pateisinama reakcija į Jono veiksmus. Žinau, kad akademikams irgi svarbu lavinti fantaziją, bet negalima leisti, kad fantazija nustelbtų analitinius įgūdžius.
Vokietijos „istorikų ginčas“ irgi neišvengė asmeniškumų, išankstinių nusistatymų, nelogiškų išvadų, agresyvaus tono, oponentų minčių iškraipymo... Tuos tekstus skaitant nelengva tikrus argumentus atsijoti nuo emocinių proveržių. Įdomu tai, kad kairieji, įrodinėdami nacių nusikaltimų ir holokausto išskirtinumą, pasirinko tokį argumentavimo stilių, kuris primena vadinamąjį „ėjimą ratu“. Tarkime, aš prašau man paaiškinti, kas yra „šakutė“, o jūs atsakote, kad „šakutė – tai stalo įrankis“. Tada aš bandau sužinoti, kas yra „stalo įrankiai“, o jūs man paaiškinate, kad „stalo įrankiai – tai tokie daiktai kaip, pavyzdžiui, šakutė“. Taip ir vaikščiojame ratu, niekur nenueidami ir nieko neišsiaiškindami. Panašiai argumentuoja kairieji vokiečių intelektualai, gindami nacių nusikaltimų išskirtinumo idėją. Jie sako: „Nagi pamąstykite apie žydų naikinimą, ir jums bus aišku kaip dieną, kodėl nacių nusikaltimai su niekuo nesulyginami!“ Bet kai oponentai primena kitų tautų genocidą, kairieji intelektualai, neneigdami, kad genocidų būta ir kitur, pabrėžia, esą tuos kitus vykdė „ne tokie išskirtiniai nusikaltėliai kaip naciai!“
Taigi, Rytų ir Vakarų kairiųjų argumentavimo stilius (tiksliau, ta jo dalis, kuri susijusi su nusikaltimų sulyginimu) labai panašus. Jam būdingi silpni, be to, cirkuliariniai argumentai (jau minėtas „ėjimas ratu“), netiksliai apibrėžiamos sąvokos, neatidumas oponentų teiginiams, vienos minties suplakimas su kita. Tai rodo, kad šiose diskusijose ima viršų baimė, emocijos ir užkulisiniai tikslai. Garsus vokiečių istorikas Immanuelis Geissas už tai griežtai kritikavo vokiečių kairiuosius intelektualus.
Svarbus skirtumas tarp rytiečių ir vakariečių požiūrio yra ir tai, kad Vakarų kairiųjų laikyseną galima morališkai pateisinti nerašytu intelektualų „kodeksu“. Juk net praslinkus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po Niurnbergo (1968 m.), nors Vakarų Vokietija priklausė antinacinio aljanso įtakos zonai, šalies administracinės struktūros (ypač teismai ir universitetai) nebuvo atsikračiusios asmenų, kolaboravusių su nacių režimu. Protestuodama prieš nacizmo reliktus, kairiųjų pažiūrų studentija, vedama Rudi'o Dutschke's ir kitų aktyvistų, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išėjo į gatves. Tad kairieji Vakarų intelektualai ir per „istorikų ginčą“, praslinkus beveik dvidešimčiai metų po studentų protestų, darė būtent tai, kas laikoma moraline intelektualų pareiga – stengėsi užkirsti kelią, kad represyvus isteblišmentas negrįžtų į valdžią su išvalytu munduru. Rytų kairieji tokia moraline aureole tikrai negalėtų pasididžiuoti. Lietuvos gyventojus keletą metų žiauriai naikino, penkis dešimtmečius šalį represyviai valdė būtent kairiųjų režimas. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo neįvyko ne tik „raudonojo Niurnbergo“, bet net ir elementarios desovietizacijos, tokios, kokia vyko kitose Rytų Europos šalyse. Negana to, šiuos du nepriklausomybės dešimtmečius šalį kontroliavo kagėbistinių Rusijos sluoksnių pinigai. Kas mano, kad tai nedarė (nedaro) kliūčių Lietuvos stiprėjimui ir jos integracijai į Europą, yra apgailėtinai naivus.
Reikėtų priminti, kad terminas „komunizmo nusikaltimai“ vakariečiams asocijuojasi ne tik su stalinistiniais, bet ir su poststalinistiniais nusikaltimais, kurių irgi buvo apstu, tačiau jų forma ir mastai nepalyginamai švelnesni. Žinoma, teigti, kad vien todėl komunizmo nusikaltimai nelygintini su nacizmo nusikaltimais, nėra jokio pagrindo. Negi padarytas blogis automatiškai sumažėja dėl to, kad nusikaltėlis nebedaro kitų nusikaltimų? Iš to taip pat nevertėtų daryti išvados, kad kairiųjų beprotybė yra mažiau pavojinga už dešiniųjų. Juk niekas negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti, kad nacių režimas nebūtų virtęs mažiau smurtiniu, jei būtų išsilaikęs dar 50 metų. Po Hitlerio mirties fašistinė diktatūra Vokietijoje gal irgi būtų įgavusi švelnesnių bruožų, kaip atsitiko SSRS, kai komunistinis režimas po Stalino mirties tapo mažiau represyvus.
Vakarų priešiškumą bandymams komunistus prilyginti naciams geriau suprasime prisiminę, kad komunistiniai judėjimai suvaidino reikšmingą vaidmenį antinaciniame pasipriešinime, todėl automatiškai atsidūrė teisiųjų pusėje. Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, užaugo ištisos kartos, kurioms postringauti apie pasaulinę revoliuciją, nerūpestingai gurkšnojant brangų vyną, yra toks pat šventas reikalas kaip sekmadienio Mišios katalikams.
Visa tai sakau ne todėl, kad manyčiau, jog neverta siekti dviejų režimų sulyginimo, neva vis tiek nieko nepešime. Priešingai – norėčiau paskatinti savo tėvynainius, kad atsikratytų nevisavertiškumo komplekso. Rytų Europos reikalavimus Vakarų valstybės atmeta ne todėl, kad geriau (arba kitaip) supranta, kas yra teisingumas, o todėl, kad nelabai domisi, kas vyksta už jų kiemo vartų. Tai būdinga beveik visoms didelėms šalims. Lietuviams ir kitiems rytų europiečiams reikėtų įsisąmoninti vieną svarbų dalyką: Vakarų pasipriešinimas Rytų teisingumo siekiui anaiptol nereiškia, kad tasai siekis neturi teisinio ir moralinio pagrindo. Tas priešinimasis, beje, nereiškia ir to, neva Vakarams trūksta geros valios. Tiesiog Vakarų Europa yra istoriškai predeterminuota tokiam priešinimuisi. Santykis su komunizmu yra takoskyra tarp Europos Vakarų ir Rytų istorinės patirties. Susišnekėti nėra lengva dėl skirtingo vaidmens, kurį vienoje ir kitoje pusėje suvaidino kairieji ir dešinieji. Šį ginčą laimės tas, kas pasistengs tapti geriau informuotas apie oponento realijas ir argumentus.
Teorijos ir praktikos lygmenys
Istorikas Egidijus Aleksandravičius, aptardamas skirtingą Vakarų ir Rytų Europos santykį su komunizmu, sako, esą viena iš priežasčių, kodėl Vakarai atmeta idėją pasmerkti komunizmą, prilyginant jį nacizmui, yra ta, kad komunizmas susikompromitavo tik praktiniu, bet ne teoriniu lygmeniu. O nacizmas Vakaruose susikompromitavęs abiem lygmenimis. Pasak Aleksandravičiaus, „komunistinė ar marksistinė utopija, lyginant su nacionalsocializmo idėjomis, pati savaime nebuvo nusikalstama, bet jos įgyvendintojai sukūrė labiau nusikalstamą, labiau žudikišką režimą, negu kad naciai sukūrė. Čia yra paradoksas ir sunkenybė suprasti tuos dalykus Vakaruose.“ Pati kairioji mintis, orientuota į darbininkų interesų gynimą, jautrumą skurstantiems ir bendrą socialinį teisingumą, nėra susikompromitavusi: „Jeigu mes palyginsime nacizmo, nacionalsocializmo idėjas apie išskirtinį vokiečių, arijų rasinį grynumą ir kad visi, kurie tam nepriklauso, turi būti naikinami arba tinka tik laukus arti, tai marksistinė idėja apie dirbančių žmonių solidarumą yra nelygintini dalykai. Tos idėjos dar ir šiandien yra gyvos. Ir šiandien mes turime jaudintis dėl dirbančiųjų žmonių padėties, ir šiandien neturėtume pritarti pašėlusiam turto ir skurdo išsiskyrimui.“
Pirmiausia reikia pasakyti, kad moralinė takoskyra tarp komunizmo ir nacizmo teorijos ir praktikos lygmenimis yra ginčytinas dalykas. Darbininkų interesai, parama vargšams ir socialinis solidarumas – tai anaiptol ne visa komunistinė utopija, o tik viena, teigiama, jos dalis. Kita, neigiama, dalis buvo nuožmus susidorojimas su neproletarinėmis klasėmis, radikalus teisės į privačią nuosavybę neigimas, nepagarba žmogaus prigimčiai, ypač teisei į laisvę, į privatumą, į individualią gyvenimo koncepciją, teoretizuojant, esą reikia sukurti naują žmogaus tipą, kuris jaustųsi laimingas, negalėdamas savarankiškai mąstyti. Individualizmas ir laisvė komunizmo teoretikams buvo ne vertybės, bet keiksmažodžiai. Juk ir kolūkiai buvo steigiami sekant komunizmo teorija. Tad kaip galima sakyti, kad komunizmas susikompromitavo tik praktikos lygmeniu?
Nacizmas irgi nėra visa dešiniosios idėjos (tiksliau, vienos iš dešiniųjų idėjų) utopija, o tik kraštutinė, negatyvi, jos dalis. Pozityvi tos idėjos pusė yra tai, ko ir dabar laikosi daugelis neradikalių dešiniųjų partijų, – patriotizmas, tautiškumas, valstybės interesų paisymas. Nei patriotiškumas, nei valstybės interesų paisymas Vakaruose nėra susikompromitavę. Nors akivaizdu: patriotinių kalbų kai kurie vakariečiai klausosi ypač atsargiai, nes žino, kas atsitinka, kai ši pozityvi ir nekalta idėja išsigimsta.
Galima sakyti, kad apskritai kiekviena idėja turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą. Tarkim, kas nors imasi ginti X grupės reiškinius ir tai yra pozityvu, bet jei tie gynėjai neigs ir agresyviai priešinsis viskam, kas nepriklauso X reiškinių grupei, tai bus neigiamas dalykas. Pavyzdžiui, ekologai vegetarai gina gyvūnų teises – tai yra neabejotinai teigiama idėja. Tačiau, jeigu vegetarai ims persekioti nevegetarus, žudys tuos, kurie neatsisako pasmaguriauti vištienos, kaip juos vertinsime tada?
Taigi, Aleksandravičius yra visiškai teisus, teigdamas, kad Vakarai nenori pasmerkti komunizmo, nes žavisi teigiama kairiųjų utopijos puse. Tačiau taip yra ne todėl, kad kairiųjų idėjos esą nesusikompromitavo, o todėl, kad Vakarai nesusidūrė su kraštutine negatyviąja kairiųjų utopijos puse ir lengvai pamiršo su ja susidūrusiųjų skausmą. Šiandien Vakaruose tokių genialių komunizmo kritikų kaip George'as Orwellas jau negalėtų atsirasti, nes naujosios kartos apskritai nieko nėra girdėjusios apie absurdiškąją komunizmo utopijos pusę. Komunizmo radimosi laikais (t. y. gerokai anksčiau, negu kilo nacizmo pavojus), kai Vakarų kairieji dar skleidė tokias idėjas kaip privačios nuosavybės panaikinimas, Vakarų Europos valstybėse jie buvo laikomi tiesiog dar viena pavojinga sekta, o jos visos turi nemažai simpatikų. Kairiųjų autoritetas Vakaruose išaugo tik tada, kai jie išsižadėjo kraštutinių negatyvių idėjų. Lietuvos komunistai po nepriklausomybės atkūrimo irgi skubiai atsisakė tokių kairiųjų utopijos atramų kaip planinė ekonomika, kolūkiai, privačios nuosavybės neigimas ir t. t. Jeigu nebūtų to padarę, išsilaikyti valdžioje jiems nebūtų padėję nei sovietiniais laikais susiklostę tvirti korupciniai klaniniai ryšiai, nei partijos pavadinimo kaitaliojimas. Kraštutinė kairiųjų utopijos dalis yra tokia susikompromitavusi, kad joks Vakarų politikas, kuriam rūpi jo karjera, apie tokias idėjas nė neužsimena. Štai kodėl ima atrodyti, kad nuosaikioji, teigiama, komunizmo pusė yra visa kairiųjų utopija.
Taigi, kritikuotina yra pati Aleksandravičiaus argumentacijos forma. Absurdiška yra teigti, kad du objektai (nacizmas ir komunizmas) yra „nelyginami“, ant svarstyklių dedant ne tų objektų atsiradimo ir apraiškų visumą, bet priešpastatant vienos idėjos kraštutinę-negatyvią formą kitos idėjos nuosaikiajai-teigiamai versijai. Geriau suvoksime tokios argumentacijos absurdiškumą, jeigu įsivaizduosime maisto produktų degustatorių, teigiantį, kad firmos A produktai yra „nepalyginamai“ geresni už firmos B produktus. Kažin ką gi pasakytume apie tokio degustatoriaus metodiką, sužinoję, jog savo tyrimo rezultatus jis gavo lygindamas šviežius firmos A produktus su surūgusiais firmos B gaminiais? (Ši absurdiška argumentacijos forma būdinga, deja, ne vienam E. Aleksandravičiui. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto istorikas Česlovas Laurinavičius argumentuoja beveik identiškai.)
Kita vertus, Aleksandravičiaus įžvalgos apie vakariečių požiūrį yra svarbios ir mūsų diskusijai, nes brėžti takoskyrą tarp teorijos ir praktikos yra ypač populiaru. Vieni sako, kad komunizmas nelygintinas su nacizmu, nes komunizmo idėjos yra geros. Antri aiškina, kad geros bent jau idėjinės komunizmo ištakos. Treti tvirtina, kad komunizmas atsirado racionaliu pagrindu – iš noro apginti darbininkų klasę, o ne iš beprotybės ar iracionalios neapykantos. Nežinau, kas pirmasis pateikė tokią argumentaciją Vakaruose, bet „istorikų ginče“ jai iš dalies atstovavo autoritetingas intelektualas Rudolfas Augsteinas – kairiosios pakraipos savaitraščio Der Spiegel redaktorius.
Panagrinėkime šį argumentą atidžiau. Ar komunizmo nusikaltimai laikytini lengvesniais už nacizmo nusikaltimus vien todėl, kad komunizmas bent jau atsirado iš gerų idėjų, bent jau turėjo racionalų pagrindą, nepaisant to, kad vis tiek virto beprotišku mirties šokiu? Pirmiausia, kaip minėjau, nacizmą irgi galima interpretuoti kaip geros idėjos išsigimimą. Patriotizmas, ištikimybė valstybės interesams turi irgi gerą, racionalų pagrindą, kurį nacizmas radikalizavo ir iškreipė. Didieji pogromai prieš žydus (Kristalnacht) prasidėjo lapkričio devintąją – tą dieną, kai nuo žaizdų mirė Ernstas Eduardas vom Rathas, sužeistas Lenkijos žydo Herschelio Grynszpano. Savaime suprantama, Ratho nužudymas nacių ideologui Goebbelsui buvo tik pretekstas išpūsti propagandos „burbulą“ ir apkaltinti žydus pasauliniu sąmokslu prieš vokiečius, atseit vokiečiai turi „reaguoti“, kad nuo jo apsigintų. Bet argi proletariato interesų gynimas Stalinui nebuvo viso labo pretekstas susidoroti su politiniais varžovais Rusijoje, o vėliau užgrobti Rytų Europą?
Net ir tuo atveju, jeigu sutiksime, kad nacizmas neturėjo (tokio gero) preteksto pagrįsti savo nusikaltimams kaip komunizmas, tai anaiptol nereikš, kad komunizmo nusikaltimai yra mažesni. Tarptautinė teisė nenumato jokio pateisinimo ar bausmės sušvelninimo, kuris priklausytų nuo nusikaltimų padarymo preteksto ar priežasties. To nenumato ir baudžiamasis kodeksas. Jeigu aš nužudyčiau kokį nors turtingą giminaitį tikėdamasi jo palikimo, tai būtų laikoma nužudymu iš žemų paskatų, ir ši klasifikacija nepasikeistų, jeigu teisme įrodyčiau, kad mano paskatos nebuvo žemos, nes palikimą ketinau panaudoti kilniais, pavyzdžiui, labdaros tikslais.
Dar ir šiandien Vokietijos pataisos namuose yra kalinami vadinamosios Raudonosios armijos frakcijos (RAF – Rote Armee Fraktion) nariai. Ši organizacija, kaip žinoma, buvo radikalių VFR kairiųjų grupė, kurios atsiradimą paskatino Rudi'o Dutschke's inspiruoti protestai ir kuri per du „veiklos“ dešimtmečius pagrobė ir nužudė nemažai įvairių asmenų. Dažniausiai tai buvo turtingi ir įtakingi verslininkai – RAF tikėjo, kad kovoja su „grobikais kapitalistais“, pagal tai atsirinkdavo ir savo taikinius. Prašymai RAF narius amnestuoti ir išleisti į laisvę kaskart yra atmetami, nepaisant jų „gerų ketinimų“, nors RAF advokatai apeliuoja būtent į Frakcijos norą „gelbėti pasaulį“. Taigi kova su proletariato išnaudotojais nėra pagrindas žmogžudystėms pateisinti.
Pagaliau atkreipkime dėmesį į tai, kad klausimas, ar galima sulyginti du nusikaltėlius, esmingai skiriasi nuo klausimo, ar galima sulyginti du nusikaltimus. Teisinis nusikaltimų ir nusikaltėlių sulyginimas turi skirtingą prasmę. Jeigu būtų kitaip, nebūtų taikomos skirtingos bausmės nusikaltėliams, teisiamiems pagal tą patį baudžiamojo kodekso straipsnį. Tačiau asmens pakaltinamumo idėja nesiremia tokiais dalykais kaip „geri norai“. Pakaltinamumo idėja remiasi tokiais dalykais kaip realybės suvokimo sutrikimai (nesveika psichika, klaidinga realybės interpretacija ar priverstinė intoksikacija). Šiuo atžvilgiu Hitleris, kurį daug kas laiko bepročiu, regis, būtų lyg ir tinkamesnė kandidatūra „mažiau kalto“ žudiko vaidmeniui. Kita vertus, baudžiamasis kodeksas beprotybę traktuoja specifiškai, taigi apibrėžimas netiktų nei Hitleriui, nei Stalinui.
Šis tekstas skirtas nusikaltimų, o ne nusikaltėlių, sulyginimo idėjai aptarti. Noras pagrįsti moralinį skirtumą tarp nacizmo ir stalinizmo man primena tai, ką vokiečiai taikliai apibūdina žodžiu Haarspalterei, – kai bandoma išilgai perskelti plauką, kad iš vieno plono pasidarytų du, dar plonesni.
Tarptautinės teisės apibrėžimų lygmuo
Bet ką apskritai reiškia sulyginti du nusikaltimus ar tokį sulyginimą atmesti? Pritarti arba nepritarti dviejų nusikaltimų (ar jų grupių) sulyginimui galima istoriniu, moraliniu ir teisiniu pagrindu. Du nusikaltimai (ar dvi jų grupės) gali skirtis pagal istorinę genezę, bet nesiskirti pagal moralinius ir teisinius parametrus. Pavyzdžiui, senovės romėnų imperializmas istoriniu, religiniu ir kultūriniu atžvilgiais labai skiriasi nuo XVII–XIX a. britų imperializmo, bet jau vien tai, kad ir vienam, ir kitam taikomas tas pats žodis „imperializmas“, rodo, kad morališkai ir teisiškai abu procesai vertinami kaip tapatūs. Taigi, reikalavimas senovės romėnų ir britų imperijas sulyginti istoriniu požiūriu būtų absurdiškas, o teisinis ar moralinis jų sulyginimas yra visiškai įmanomas. Teisė ir moralė siekia sukurti universalius principus ir vertinimo kriterijus, kurių funkcija yra peržengti istorinio konkretumo ribas, kad būtų įmanoma vieną reiškinį palyginti su kitu. Nėra dviejų žmogžudysčių, vagysčių ar kitoms kategorijoms priskirtinų nusikaltimų, kurių aplinkybės ar stilius būtų visiškai vienodi. Tačiau pagal teisinę praktiką yra įprasta, kad istoriškai skirtingi veiksmai yra kategorizuojami kaip moraliniu ir teisiniu požiūriu tapatūs, jei esminiai jų bruožai atitinka universalius nusikaltimų apibrėžimus.
Teisiniu atžvilgiu sulyginti du nusikaltimus reiškia pripažinti, kad du veiksmai pažeidžia normą pagal to paties baudžiamojo kodekso straipsnį. Ir atvirkščiai – jei du nusikaltimai, pažeidžiantys tą pačią normą, nėra sulyginami, vadinasi, jiems taikomas ne tas pats baudžiamojo kodekso straipsnis. Teisė ir moralė, žinoma, ne visada duoda identiškus atsakymus, tačiau teisinis įvertinimas visada suteikia tam tikrą moralinę perspektyvą.
Naciai Niurnbergo procese buvo apkaltinti ir pripažinti kaltais dėl nusikaltimo taikai (agresijos), nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimų. Genocido sąvoka ir genocido nusikaltimo apibrėžimas atsirado po Niurnbergo tribunolo, 1948 m. vykusioje Jungtinių Tautų asamblėjoje. Šiandien pagrindinis tarptautinės teisės aktas, kuriuo grindžiami tarptautiniai baudžiamieji nuosprendžiai, yra Romos Statutas. Jame įvardijami visi keturi nusikaltimų tipai, kuriuos nagrinėja Tarptautinis Baudžiamasis Teismas Hagoje, – tai agresija, genocidas, nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai. Jei Niurnbergo tribunolas būtų įtraukęs ir kaltinimą genocidu, naciai būtų pagrįstai pripažinti kaltais ir dėl jo. Taigi objektyvi ir dalykiška bazė mūsų dilemai spręsti būtų klausimas, ar yra pagrindas komunistus irgi apkaltinti visais keturiais Romos Statute išvardytais nusikaltimais.
Nekyla abejonių, kad raudonarmiečiai, čekistai ir KGB padarė daugybę karo nusikaltimų, tokių kaip išprievartavimai, kankinimai, kūno žalojimas, piktybiškas privačios nuosavybės niokojimas, priverstinis rekrutų ėmimas, neteisėtos deportacijos ir t. t. Perskaičius ilgą aštuntąjį Romos Statuto straipsnį, skirtą karo nusikaltimų tipologizavimui, reikėtų „su žvake“ ieškoti tokių paragrafų, pagal kuriuos bolševikai būtų nekalti. Faktą, kad Sovietų Rusija yra nusikaltusi taikai, nes vykdė agresiją prieš suverenias ir taikias Rytų Europos valstybes, retai kas neigia. Lietuvoje tuo abejoja nebent Algirdas Paleckis ir kai kurie nomenklatūriniai istorikai, pučiantys į vieną dūdą su tais Rusijos istorikais, kurie nė neslepia, kad yra nusiteikę šovinistiškai. Mažai kas abejoja ir tuo, kad komunistiniai režimai yra nusikaltę žmogiškumui. Taigi atrodo, kad pagrindinis klausimas yra susijęs su tuo, ar komunistai vykdė genocidą.
Romos Statuto šeštasis straipsnis genocidą apibūdina kaip veiksmus, „kurių tikslas yra sunaikinti visus arba dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei“. Yra paminėtos penkios tokių veiksmų formos – žudymas, sunkūs fiziologiniai ar psichologiniai sužalojimai, tyčinis tokių gyvenimo sąlygų sudarymas, dėl kurių visi tos grupės nariai (arba dalis jų) žūtų, taip pat priemonės, ribojančios tos grupės žmonių gimstamumą, prievartinis tos grupės vaikų atidavimas kitai grupei. Toks genocido apibrėžimas į Romos Statutą yra pažodžiui perkeltas iš 1948 m. konvencijos. Kaip teigia ne vienas rimtas istorikas, naikinimas socialiniu ar klasiniu pagrindu į genocido apibrėžimą 1948 m. nebuvo įtrauktas todėl, kad tam pasipriešino Stalinas. Remdamiesi tokia formuluote, kairieji įrodinėja, kad komunistiniai režimai nevykdė genocido, nes žmonės buvo naikinami klasiniu pagrindu, dėl politinės nuomonės ar socialinės kilmės, bet ne pagal etninį, rasinį, nacionalinį ar religinį principą.
Jei tokią siaurą genocido sąvoką lėmė ne moraliniai argumentai, o Stalino apsukrumas, tai nėra ir moralinės pareigos ją pripažinti. Vis dėlto turėtume klausti, ar yra moralinis pagrindas priimti tokią siaurą genocido sąvoką? Kuo žmonių naikinimas pagal etninę ar rasinę priklausomybę skiriasi nuo naikinimo pagal klasinį, socialinės kilmės ar politinės nuostatos principą? Yra manančių, kad rasinis ar etninis naikinimas yra baisesnis todėl, kad individas nei rasės, nei tautybės negali pakeisti. Politinę nuomonę pakeisti galima, tad, jeigu yra naikinami kitamaniai, individas bent jau turi šiokį tokį šansą išsisukti, pakeitęs nuomonę. Bet kodėl tada genocidui nepriskiriamas naikinimas pagal socialinę kilmę? Juk jos individas irgi negali pakeisti. Ir kodėl tada į genocido sąvoką įtraukta religija? Juk ją pakeisti galima. Kodėl apskritai reikėtų manyti, kad žmonių naikinimas yra baisesnis, jeigu atranką lemia dalykai, kurių pakeisti individas iš principo negali? Juk daugelis žmonių savo tautybę, nuomonę ar religiją taip brangina, kad negali jų pakeisti, nesvarbu, ar tie pakeitimai iš principo įmanomi, ar ne. Antai priklausomybė vienai iš dviejų lyčių šiais laikais jau nėra iš principo nepakeičiamas dalykas. Tai negi dėl šios priežasties naikinimas lyties pagrindu turėtų priklausyti lengvesnių nusikaltimų kategorijai negu naikinimas už tai, kad tie asmenys yra, pavyzdžiui, juodaodžiai, lietuviai arba čečėnai? Labai abejoju, kad atsiras daug žmonių, kuriuos šis argumentas įtikintų.
1 R. Bogdanas. Drambliai porceliano parduotuvėje, arba Dar kartą apie P. Stankerą. www.delfi.lt, 2010 m. gruodžio mėn. 15 d.
2 Eglė Samoškaitė. E. Aleksandravičius: mums komunizmas – kančios sinonimas, vakariečiams – gerovės valstybės prielaida, www.delfi.lt, 2010 m. spalio mėn. 29 d. Visos E. Aleksandravičiaus citatos yra paimtos iš šio straipsnio.
Pakoreguota ir papildyta tekst. versija skelbta www.propatria.lt
Pirminis šaltinis: Kultūros barai
