Šią išvadą galima susidaryti iš prezidento pirmosios kelionės į užsienį, per kurią jis bičiuliavosi su Saudo Arabija ir peikė Amerikos draugus už jų nepakankamą indėlį į NATO.
Iš tikrųjų kol kas padėtis ne itin tepasikeitė. Prisiekusių atlantizmo šalininkų, tokių kaip gynybos sekretorius Jamesas Mattisas, nacionalinio saugumo patarėjas H.R.McMasteris ir JAV pajėgų Europoje vadas generolas Ben Hodges, dėka NATO būklė išlieka gera. Didžiausia Aljanso teritorinės gynybos spraga Baltijos šalyse yra kamšoma. Britų vadovaujamas kontingentas buvo dislokuotas Estijoje, o kanadiečių ir vokiečių – Latvijoje ir Lietuvoje. Šis kuklus karinis įsipareigojimas jau dabar smarkiai mažina tikimybę, kad Rusija mėgins slapčia užpulti arba kitaip pakenkti. Kremliaus dėmesys krypsta į lengviau paveikiamus taikinius (pavyzdžiui, senųjų Vakarų demokratijų politines sistemas).
Bendras vaizdas iš pažiūros irgi atrodo drąsinantis. Visame Aljanse gynybos finansavimas liovėsi mažėjęs. Daugumoje šalių jis pamažu didėja, bet iki šiol tik keturios iš Aljanso narių Europoje laikosi savo pačių išsikelto uždavinio – skirti gynybai 2 proc. savo BVP. Reikia paminėti, kad šios šalys yra Britanija, Estija, Lenkija ir Turkija.
Kad ir kaip būtų nuvylęs nevykęs ir iš pažiūros nesiliaujantis karas Afganistane, Amerikos sąjungininkai Europoje tebesiunčia savo sūnus ir dukras žūti arba būti suluošintiems dėl reikalo, kuris atrodo ir tolimas, ir prastai apgalvotas. Sąjungininkai europiečiai taip pat įsipareigojo padėti kovoti su „Islamo valstybe“ Irake ir Sirijoje.
Nors Europos šalyse antiamerikietiškos nuotaikos veši (ir dar yra kurstomos pono Trumpo demonstruojamos paniekos ištisai virtinei svarbių užmojų, tokių kaip pastangos sumažinti taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis arba padėti neturtingoms šalims), nėra jokių ženklų, kad įvyko kokių nors esminių pokyčių žemyno geopolitinėje perspektyvoje.
Emmanuelis Macronas yra atlantizmo šalininkas (žinoma, vertinant prancūzų standartais ir nepaisant įtempto pirmojo susitikimo su Trumpu). Angela Merkel dabar atrodo judanti saugiu kursu į pergalę ateinantį rudenį vyksiančiuose Vokietijos rinkimuose ir tikrai nepradės svajoti, kad reikia atsieti Europą nuo aljanso su Jungtinėmis Valstijomis. Tiesa, Rusija daro nerimą keliančią pažangą Italijoje ir pradeda kelti nemenką bruzdesį Vakarų Balkanuose. Vis dėlto tai tėra įkyrūs kliuviniai, o ne seisminiai smūgiai.
Taigi, visos Europos šalys realiai toliau palaikys Ukrainos kovą prieš Rusijos agresiją, nors kai kurios – nenoriai. Europos Sąjunga toliau propaguos energetikos saugumą, žinodama, kaip Rusijos sugeba naudotis savo monopolinėmis galiomis. Netgi randasi ženklų, kad ji pradeda tvarkytis su Rusijos vykdomu „informaciniu karu“.
Kita vertus, nuoširdumas aljanso santykiuose blėsta. Transatlantiniai ryšiai vis labiau panašėja į šeimą, kurioje nebelikę meilės. Sąskaitos apmokamos (nors daug ginčijamasi, kuriam turi tekti viena ar kita eilutė). Namas ir automobilis išlaikomi. Užtikrinamas vaikų švietimas. Šaldytuve esama maisto. Netgi reguliariai išvažiuojama atostogauti į užsienį. Tačiau bent viena pusė slapčia galvoja, jog jeigu šios santuokos nebūtų, gyvenimą tvarkytųsi kitaip.
Dėl viso to daugiausiai, bet ne visiškai, kaltas ponas Trumpas. Prabėgus daug laiko išbluko bendra patirtis, kadaise uždegdavusi atlantistų dvasias. Dabar tik žmonės, kuriems jau beveik 90 metų, mena 1944-ųjų išsilaipinimą Normandijoje arba Berlyno aprūpinimas oro transportu 1948-aisiais. Šie įvykiai įkūnijo amerikiečių drąsą ir aukojimąsi, kad Europa būtų išvaduota ir išliktų laisva.
Šaltojo karo baimė jau irgi grimzta į užmarštį: baimė, kad sovietinė imperija iš tikrųjų gali laimėti arba kad mes galime susprogdinti pasaulį branduoliniais ginklais. Netgi 1989–1991 metų triumfą, kai komunizmo griūtis išpildė didžiausią atlantizmo politikos šalininkų svajonę – kad Europa būtų vieninga ir laisva, mena tik vyresni kaip 40 metų žmonės. Tuo tarpu šio tūkstantmečio kartai Amerikos lyderystė siejasi su nesėkmingais, neteisėtais karais ir finansų kapitalizmo modeliu, vos nepaskandinusiu pasaulio ekonomikos.
Transatlantinė santuoka nėra pasmerkta. Tačiau ją reikia branginti. Abi pusės privalo skirti laiko viena kitai, žinoti savo silpnybes ir daugiausiai dėmesio reikalaujančius dalykus, sąžiningai dalytis kasdieniais rūpesčiais ir pasirūpinti, kad ginčai būtų sprendžiami greitai ir draugiškai.
Nei vienas iš šių dalykų nėra pono Trumpo arkliukas. Per naujos tviskančios NATO būstinės atidarymo ceremoniją jis pabrėžtinai nepaminėjo Amerikos įsipareigojimų pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį dėl kolektyvinės gynybos. Santuokoje tai prilygtų vienu metu užmiršti ir jūsų vedybų metines, ir jūsų sutuoktinio gimtadienį.
Šis nepaminėjimas atrodo dar skandalingesnis, žinant, kad būstinėje įrengtas paminklas Rugsėjo 11-ajai – teroro atakai, per kurią NATO pasinaudojo 5-uoju straipsniu, solidarizuodamasi su Jungtinėmis Valstijomis.
Negana to, Trumpas priekaištingu tonu kalbėjo apie trūkstamus finansinius įsipareigojimus, netgi argumentavo, kad ankstesni nesugebėjimai išpildyti 2 proc. kriterijaus turėtų būti laikomi „skolomis“.
Nesunku suprasti amerikiečių nekantrumą dėl savo šykščių ir neryžtingų sąjungininkų. Tačiau kitokios priemonės būtų veiksmingesnės – pavyzdžiui, pasiūlymas, kad aukščiausius NATO postus galėtų užimti tik šalys, nevengiančios prisiimti visos joms tenkančios naštos.
Dar svarbiau, kad 2 proc. kriterijus tėra vienas iš indėlio į Aljanso reikalus matų. Svarbu ir gynybos išlaidų kokybė, taip pat ryžtas siųsti savo karius į pavojingas misijas.
Tačiau dabartinio JAV prezidento nenoras įsiklausyti, ką sako jo šalies seniausi sąjungininkai, kaip ir prasčiokiškas elgesys (pavyzdžiui, kai Juodkalnijos premjeras buvo šiurkščiai nustumtas į šalį per fotosesiją), yra žalingas ir apverktinas. Kol kas transatlantinės santuokos europinė pusė sukandusi dantis laukia ir viliasi, kad ateis geresni laikai. Praktiniu požiūriu, prognozuojamoje ateityje Amerika tiesiog neturės jokios kitos karinės partnerės.
Deja, kai santuokoje nebelieka meilės, daugėja pagundų, o kartelė nuleidžiama. Kai kada žala būna per didelė, kad ją būtų galima atitaisyti. Jeigu taip nutiktų su NATO – tiek Amerika, tiek Europa būtų pralaimėjusios.
