Tarptautinę teisėjo kategoriją gavęs E. Krungolcas teisėjavo šių metų pasaulio čempionate, tačiau pripažįsta, kad noras varžytis pačiam dar išlikęs, rašo sportas.info.
Pekino olimpinių žaidynių vicečempionas, pasaulio ir Europos čempionas Edvinas Krungolcas per čempionatą Varšuvoje buvo labai populiarus. Lenkų sirgaliai stadione jį atpažindavo ir stengdavosi su mūsų sportininku fotografuotis, prašyti autografų. Per čempionatą vilnietis teisėjavo fechtavimo ir „kombaino“ – kombinuotos rungties - kovoms.
Ką gali pasakyti apie šiemetinį čempionatą?, – paklausiau E. Krungolco.
Čempionate susirinko geriausi iš geriausiųjų, kurie bandė išsiaiškinti, kuris iš jų yra pats geriausias. Susirinko patys stipriausi penkiakovininkai, gal tik porą sportininkų gydosi traumas ir jie Varšuvoje nerungtyniavo. Vieni dalyvavo asmeninėse varžybose, o kiti rinkosi estafetes.
Čempionatas organizuotas normaliai, nieko neįprasto ir į akis krentančio nepastebėjau. Išskyrus tai, kad mūsų penkiakovininkų kovas stebėjo daug Lietuvos sirgalių. Lenkai čempionatą surengė sklandžiai ir gerai. Kovos vyko vienoje vietoje, šimto metrų spinduliu. Tai nėra čempionato atradimas, tas pasitaikydavo ir anksčiau. Kai sporto bazės vienoje vietoje – didelis privalumas.
Labai patogu ir sportininkams, ir teisėjams, žiūrovams. Nereikia iš vienos bazės skubėti į kitą, sportininkai prieš kiekvienos rungties varžybas galėjo daugiau atsipalaiduoti ir pailsėti.
Koks buvo penkiakovininkų meistriškumas?
Sunku pasakyti, pastarieji čempionatai skiriasi nuo tradicinės penkiakovės. Turiu pastebėti, jog dabar ne visą laiką iš tikrųjų laimi meistriškumas. Dažnai laimi bėgimas ir greitas šaudymas. Bene didžiausia čempionato staigmena – egiptiečio Amro El Geziry laimėtas sidabro medalis per asmenines varžybas. Jis gali visus nustebinti ir per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Kaip vertini Lietuvos sportininkų pasirodymą? Praėjusių metų pasaulio čempionams Laurai Asadauskaitei ir Justinui Kinderiui nepavyko apginti iškovotų titulų, bet jie laimėjo mišrių estafečių varžybas?
Visą laiką titulus sunkiau apginti nei juos iškovoti. Nemanau, kad tai yra kažkoks nuopuolis, atvirkščiai, Lauros užimta penkta vieta yra puikus rezultatas. Ji šią vietą turėtų deramai įvertinti ir ja džiaugtis. Visas jėgas atidavė ir J. Kinderis ir, jeigu jis būtų patekęs į penketuką, - būtų labai gerai.
Kalbant kortų terminologija, jeigu visi koziriai būtų sukritę į vieną vietą, būtų viskas kitaip. Tačiau taip neatsitiko. Tačiau devinta vieta pasaulio čempionate – irgi labai aukšta, toks pasiekimas gėdos nedaro.
Mūsų sporto mėgėjai pripratę prie pergalių, turim ir olimpinį, ir pasaulio, ir Europos čempionų auksą. Sunku kažką daugiau ir pasiekti. Didelė konkurencija buvo mišrių estafečių varžybose, kur mūsų komanda jau buvo pelniusi aukso medalius per šių metų Europos čempionatą. Abu sportininkai nudžiugino ir Varšuvoje, kur vėlgi aplenkė tuos pačius britus.
Laura ir Justinas padarė tai, ko ir buvo galima tikėtis. Šia sėkme neabejojau po fechtavimosi varžybų, kurias jie laimėjo. Pagrindinė kliūtis, kuri galėjo iškilti - būtent ir buvo fechtavimas. Po šių varžybų buvau visiškai ramus.
Žinojau mūsų komandos ir varžovų pajėgumą. Tiesa, nereikia nurašyti ir jojimo, kuriame visko būna. Mišrių estafečių varžybose dalyvavo ne visi pajėgiausi planetos penkiakovininkai, tačiau dėl to auksas mažiau neblizga. Per kiekvienas varžybas laukiama paties aukščiausio rezultato, aukščiausiosios prabos medalio. Tačiau kiekvienas sportininkas trykšta juos laimėti.
Kada tau buvo suteikta tarptautinė teisėjo kategorija?
Praėjusiais metais. Per šį čempionatą teisėjavau savo mėgstamiausių rungčių varžyboms, buvau fechtavimosi asmeninių varžybų ir mišrių estafečių teisėjas. Takelyje jaučiausi gana stipriai – jau ne kaip sportininkas, bet kaip teisėjas. Ypač svarbi mano patirtis. Kaip buvęs sportininkas, žinau visas rungties subtilybes, visas smulkmenas. Tai – nemažas privalumas.
Neskaičiavau, bet, kaip sportininkas, nesu praleidęs nė vieno pasaulio čempionato. Nuo 1995 m. esu dalyvavęs visuose. Jų nebūdavo tik tais metais, kai vykdavo olimpinės žaidynės. Taigi, ko gero, dalyvavau 18 čempionatų.
Kas sunkau: dalyvauti varžybose ar jose teisėjauti?
Ta įtampa yra skirtinga. Varžybų teisėjams irgi būna nemažai įtampos, dažnai tenka priimti tokį spendimą, kuris kažkam nepatinka. Nors fechtavimasis – ir akivaizdus sportas, kai užsidega lempa, - tas sportininkas laimėjo. Bet, patikėkite, yra tokių situacijų, kurios reikalauja profesionalumo, jog pagrįstum savo sprendimus. Kol kas kvalifikacija, kurią turiu, manęs nenuvilia.
Dabar visi kalba apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, ar turi galimybių patekti į jas?
Šansų visada yra, netgi kaip sportininkui (šypsosi ... ). Tiesą pasakius, nežinau, ar bus kokia atranka, nustatyti kokie kriterijai. Tačiau apie tai dar ankstoka galvoti. Iš Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės federacijos valdybos narių girdėjau gerų atsiliepimų apie mane, kaip teisėją, jie yra patenkinti, mane vertina. Ko daugiau reikia, viskas kol kas sekasi gerai.
Ar gali teigti, kad teisėjavimas – naujas tavo gyvenimo etapas?
Penkiakovei atidaviau dvidešimt metų, tai, galima sakyti, mano antroji šeima, pažįstami, draugai ir atmosfera, norisi ir toliau būti arti penkiakovės. Kaip arčiausiai jos galiu būti teisėjaudamas. Iš kitų metų pasaulio čempionato Berlyne organizatorių susilaukiau žodinio patvirtinimo, jog jie norėtų mane matyti tame čempionate kaip teisėją. Tai man suteikė daug pasitikėjimo.
Teisėjauji varžybose, o ar labai norisi vėl išeiti į bėgimo taką, fechtavimosi takelį ar plaukimo baseiną ir dalyvauti varžybose?
Penkiakovei išlikę sentimentai, norisi dalyvauti, tačiau esu supratingas žmogus ir žinau, kad taip jau nebus. Matau kitus sportininkus, kurių akys dega ir su jais būtų tikrai sunku rungtyniauti.
O veteranų sporte ar nenorėtum dalyvauti?
Mano nuomonė tokia: jeigu nori dalyvauti varžybose, joms reikia rengtis. O dalyvauti tiktai dėl to, kad dalyvauti - ne mano credo. Norint gerai pasirengti varžyboms, reikia turėti laiko. Gal būt vėliau mane apgaus nostalgija, tačiau dabar suprantu, jog tai neišvengiama ir tiesiog su tuo turiu taikytis.
