Argentinietiško tango mokytojas Eduardo Gimenezas, jau 14 metų gyvenantis Lietuvoje, vis dar stebisi lietuvišku uždarumu ir laimingesnėmis už vyrus moterimis.
Ar jau pripratote prie lietuviškų žiemų?
Kiekviena žiema man atrodo kaip pirma – išties nekas. Kol kas dar nesiskundžiu, bet sausio pabaigoje prasideda visokios depresijos.
Geriausias vaistas – darbas. Žmogus su gamtos kaita labai susiję, kiekvienas jautriai reaguojame. Tačiau žiemiškas nuotaikas „transformuoju“ į kūrybą – šiuo metu įrašinėju naują albumą,
Gimėte Urugvajuje, gyvenote Argentinoje. Ar lietuviai jums – ne per šalti žmonės?
Čia žmonės pakankamai uždari – draugiškumas dažnai tik išgėrus išryškėja. Pietiečiai visad pasiruošę plepėti, priimti svečius, verkti ir juoktis kartu.
Lietuviai labai konkretūs žmonės, nelinkę ieškoti naujų pažinčių, bijo atsiskleisti. Gal žmonėms trūksta pasitikėimo vienas kitu? Lyg baimintųsi pademonstruoti savo ydas, kad niekas nepasinaudotų jomis blogais tikslais.
Ar uždarumas netrukdė susirasti draugų?
Turbūt jau aš tapau panašus į lietuvį – galiu save pavadinti uždaru. Iki šiol vienintelė mano draugė – Ineta (aut. past. – Ineta Stasiulytė), yra tik labai geri pažįstami.
E. Gimenezas (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Ką dažniau pastebite gatvėje: šypsenas ar niūrius veidus gatvėje?
Iš gatvėje sutiktų moterų atrodo, kad jos žymiai laimingesnės už vyrus – šypsosi žymiai dažniau.
Tango diktuoja kasdienybę
Tango turi turėti savo filosofiją. Kaip ją apibrėžtumėte?
Tai tarsi žaidimas. Kartais reikia laukti, kartais pukti, paglostyti ar grubiau priglausti. Patys kasdien ieškome kas mus sujaudintų, suviliotų, suteiktų jėgų – visi šokame tango to net nežinodami.
Ar lietuviai sutverti tokiam aistringam šokiui?
Retai būna, kad į pamokas ateina visiškai savimi patenkinti žmonės. Turbūt aštuoni iš dešimties būna bepročiai arba kuo rimtai serga. (Juokiasi) Tango tampa tarsi reabilitacija, gydymu. Neslėpsiu, tango ir man vis dar vaistas nuo daugelio ligų, liūdesio ar depresijos.
Žmonės ateina bandyti save ištirti, įgauti pasitikėjimo, ieškoti meilės, dėmesio, galiausiai ritmo – kojose ar gyvenime.
Ar visiems užtenka ryžto ilgalaikėms pamokoms?
Argentinietiškas tango nėpanašus į pramoginį variantą. Nėra vaidinamos aistros, tačiau dažnas supranta, kad šiame reikia labiau „apsinuoginti“. Šokis reikalauja atvirumo: parodai ne tik savo pliusus, bet ir ydas – po kauke nepavyksta pasislėpti.
Ar dažnas vyras pasiryžta tango pamokoms?
Tango pakeičia vyrus. Po keleto pamokų jie jau pradeda pasijusti mokytojais, tampa dėmesingesni partnerei.
Tango vienas iš nedaugelio tokių intymių šokių: šokdamas jauti širdies plakimą, kvėpavimą, kvepalus. Labai daug ką galima pasakyti apie poros santykius. Turi sugebėti atskleisti save per šokį, kas ir gali tapti kliūtimi darniems santykiams.
Trūksta lyderių
Kaip vertinate lietuvišką kultūros lygį?
Gaila, jog daug žinomų menininkų turėjo pasiduoti norėdami išgyventi ir tapti šou kultūros dalimi. Pogrindinei saviraiškai nesuteikiamos jokios galimybės.
Nebematau lyderių, nei mene, nei politikoje, nei versle, kuriais jaunimui būtų galima sekti. Kurie vertintų idėją, būtų pasiryžę dėl jos dirbti, ir nepasiduotų dėl pinigų.
E. Gimenezas (nuotr. Fotodiena.lt/Andriaus Petrulevičiaus)
Įvardintumėte kaltuosius?
Į Lietuvą atvykau 1996 metais. Šalis atrodė kitaip, bet žmonės per tą laiką nepasikeitė.
Lietuviams trūksta įvairovės, skirtingo supratimo, drąsos naujoms idėjoms, individualizmo. Visi eina ta pačia linkme, o kam nepatinka – skrenda į Airiją ir Ispaniją. Trūksta nestandartinių sprendimų – ne tik valdžiai, bet ir kiekvienam žmogui atskirai.
Ar matote kokių prošvaisčių?
Mano nuomone, situacija pakankamai sunki. Yra gabių, bet nieko neveikiančių žmonių, yra gabių, bet išvažiuojančių į užsienį.
Šiuo atveju reikėtų valdžios palaikymo, nes kol kas atrodo lyg niekam nerūpėtų kultūriniai dalykai. Gal netrukus jis atsiras. Oligarchai, kurie rūpinasi ne kitais, o savimi, jau po truputį praeinanti karta – laikas valdžią užimti jauniems.
