Tai atskleidžia vieną esminį Rusijos protestų bruožą – vadinamieji „mitingai“ nebėra tai, kuo užsiima vien vyresnio amžiaus žmonės, radikalūs ekstremistai ar nedirbantis, nekvalifikuotas bei siautėjantis jaunimas. Šių protestų pagrindine jėga tampa socialiai aktyvūs jauni žmonės, turintys pinigų ir laiko ne vien politikai, bet ir apsipirkinėjimui („šopingui“) ir netgi kosmetinėms procedūroms („pilingui“).
Jei visa tai lygintume su dar prieš kelerius metus buvusia situacija, galėtume pastebėti, kad dabartinė padėtis žymi esmines permainas. Anksčiau mano draugai rusai sąmoningai vengdavo politikos, laikydami ją naiviu užsiėmimu ar tiesiog pernelyg korumpuota veikla. Daugelis vyresnio amžiaus pažįstamų rusų pasirinkdavo mokslinę karjerą, nes tai būdavo vienintelė veikla, kur politika iš esmės nevaidino jokio svarbaus vaidmens. Šie žmonės politikos vengė iš principo, kita vertus, dar ir todėl, jog bijojo prarasti savo valstybinius darbus ar nenorėjo tapti politinio susidorojimo taikiniais.
Jaunesni žmonės nebijodavo jau ir tuomet, bet tada politika jų paprasčiausiai nedomindavo – jiems surežisuoti politiniai spektakliai tiesiog neatrodė reikšmingi. Be abejo, futbolo varžybas stebintys žiūrovai rungtynių rezultato taip pat dažniausiai negali nulemti, bet futbolą bent jau įdomu žiūrėti, o ir taisyklės visiems yra aiškios ir nekintančios. Tuo tarpu Rusijos politikoje rezultatai dažniausiai būna aiškūs jau iš anksto, bet pačios politinių žaidimų taisyklės yra vis vien nenuspėjamos.
Taigi kas iš esmės pasikeitė? Daugelis kalba apie „Facebook“ ir rusiškojo atitikmens „V kontakte“ reikšmę. Ir jie neklysta. Bet esmė nėra vien paties „mitingo“ organizavimas. Protestai būdavo organizuojami ir anksčiau - užtenka prisiminti Rusiją 1917 metais. Tikrasis skirtumas slypi žmonių mintyse, o ne vien priemonėse, kuriomis išreiškiamas politinis aktyvumas.
Kažkada teigiau, jog „kiekvieną kartą, kuomet vartotojas gauna tam tikrą informaciją, ji automatiškai priverčia jį susimąstyti: puiku, jog sužinau naujų dalykų. Juk mano teisė yra žinoti, nesvarbu, ar tai būtų traukinių tvarkaraštis, ar informacija apie kino žvaigždes, ar apie politikų veiksmus informuojantis pranešimas“.
Tai puikiai galioja socialinių tinklapių atveju. Kiekvieną kartą, kuomet kas nors paskelbia informaciją „Facebook“, tokia informacijos sklaida įgalina vartotojus kalbėti ir skaityti. Vienas iš Rusijos protestų šūkių skelbė: „Mes nesame galvijai“. „Facebook“ tinkle žmonės nėra galvijai, jie gali komentuoti ir patys pasirinkti, kas jiems patinka.Dar visai neseniai Rusijoje iš esmės viską kontroliuodavo valstybė. Ji netgi parinkdavo ir išryškindavo tikruosius visuomenės herojus: kosmonautus, pavyzdžiui, Jurijų Gagariną; kankinius, pavyzdžiui, jaunąjį Pavliką Morozovą, kuris įskundė išdavikiška veikla užsiėmusį savo tėvą ir vėliau už tai buvo savo šeimos nužudytas; arba socialistinio darbo didvyrius, pavyzdžiui, šachtininką Aleksejų Stachanovą, sugebėjusį kelis ar keliolika kartų (priklausomai nuo pasakojamų istorijos versijų) viršyti įprastą anglies iškasimo normą. Aktorių sėkmę lemdavo ne vien jų populiarumas ir talentas, bet ir partijos įnoriai – iš esmės valstybės kontroliuojama kino studija parinkdavo, kurie kino aktoriai yra verti būti žvaigždėmis.
Dabar Rusijos jaunuomenė nebebijo ir gali savarankiškai pasirinkti savo herojus. Jaunimas matė, kokiomis neaiškiomis aplinkybėmis buvo įkalintas verslininkas Michailas Chodorkovskis, kaip žiauriai yra susidorojama su politiniam režimui neįtikusiais žurnalistais. Bet žmonės lygiai taip pat gali matyti „Facebook“ draugų laisvai platinamus pranešimus, jie gali matyti savo pačių parašytus komentarus. Tad jie nebebijo, nes nebegali suvokti, kad galėtų pradingti niekieno nepastebėti. Taip, kaip nepastebėtai pradingdavo senajame režime gyvenę jų tėvai ar seneliai.
Be to, jaunimas nebebijo prarasti ir savo darbus. Lyginant dabartinę Rusijos jaunimo padėtį su protestuotojų situacija arabų kraštuose, vienas skirtumas yra akivaizdus – Rusijos jaunimas gyvena pakankamai pasiturinčiai. Rusijos nekamuoja tokia demografinė krizė, su kokia susidūrė Arabų pavasario šalys – arabų judėjimus daugiausiai inspiravo neįtikėtinai aukštas jaunimo nedarbo lygis. (Tiesą sakant, Rusija susiduria netgi su visiškai priešinga demografine problema – šalyje trūksta galinčių dirbti jaunų žmonių). Tad dabartinė Rusijos krizė nėra ekonominio pobūdžio, ji yra grynai politinė.
Bet ką gi visa tai reiškia? Kokios yra tolesnės permainų galimybės, kiek ilgai bei tvirtai tokie pokyčiai gali tęstis?
Beveik akivaizdu, kad kovo mėnesį Rusijos prezidentu bus išrinktas Vladimiras Putinas; balsai bus suskaičiuoti teisingai, nors ir vėl bus neišvengta pasipiktinimo dėl galimų rinkimų pažeidinėjimų ir nesąžiningos kovos. Visgi neaišku lieka, kas Rusijos lauks po prezidento rinkimų.
Šiandieniniai Rusijos protestuotojai nesiekia tradicinės revoliucijos. Jie yra pernelyg išsilavinę, jog neatsižvelgtų į kruviną ankstesnių šalies revoliucijų patirtį. Jie nenori, jog su Putinu būtų susidorota, jie tiesiog nori, kad jis pasitrauktų. Protestuotojai suvokia, jog pati politinė sistema iškėlė Putiną, o Putinas savo ruožtu šią politinę sistemą dar labiau sustiprino. Tad protestuotojai nori, kad dabar šitas politinis ciklas pasisuktų į priešingą pusę – taip galiausiai būtų panaikinta korupcija, visuotinis nebaudžiamumas ir politinės sistemos nesiskaitymas su paprastais žmonėmis.
Deja, bet realios alternatyvos Putinui šiuo metu nėra. Geriausiu atveju galėtume tikėtis nebent to, jog politinę sistemą sąmoningai pakeis pats Putinas. Juk taip vieną kartą jau nutiko – paskutinysis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas sugebėjo pakeisti politinę sistemą, kuri pati jį ir buvo iškėlusi (kita vertus, ją pakeitė vis vien neužtektinai).
Jei Putinas ir jo politinė komanda inicijuotų rimtas politinės sistemos permainas – nuoširdžiai kovotų prieš korupciją, galbūt net paleistų Chodorkovskį – Rusijos visuomenės reakcija būtų tikrai teigiama. Deja, bet šiuo metu tokie lūkesčiai labiau primena vargiai realybę atitinkančias istorijas apie legendinius Stachanovo žygdarbius šachtose.
Esther Dyson yra kompanijos „EDventure Holdings“ vadovė ir aktyvi investuotoja, besidominti informacinėmis technologijomis, sveikatos apsauga ir kosmoso kelionėmis.
