Doc. dr. Editai Baltrėnaitei tik trisdešimt metų – ji iš tų 16-os procentų aukštojo mokslo darbuotojų, kurie turi mokslo laipsnį arba pedagoginį vardą ir kuriems ne daugiau kaip 34-eri metai. Prieš trejus metus apgynusi disertaciją „Sunkiųjų metalų pernašos iš dirvožemio į medį“, ji ir toliau gilinasi į pamėgtąją sritį.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė, šio universiteto absolventė, aplinkos apsaugos mokslininkė Edita Baltrėnaitė brangina paprastus dalykus: šeimą, kasdienį darbą, gamtą, gyvenimo patyrimą. „Dirbu savo gimtinei, džiaugiuos galėdama tai daryti“,– sako ji.
– Jaunam, gabiam žmogui, regis, yra perspektyvesnių mokslo sričių nei aplinkos apsauga, bet jūs pasirinkote būtent ją. Kodėl?
– Aplinkosauga mane sudomino tėtis (VGTU profesorius, habilituotas mokslų daktaras Pranas Baltrėnas, daugelio išradimų, mokomųjų knygų, monografijų autorius, apdovanotas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) sertifikatu ir aukso medaliu. – Red.), nors Lietuvos gamta mane visada džiugino. Tėtis patarė renkantis būsimąją specialybę, be to, namuose nuolat girdėjau kalbas apie gamtosaugą. Artimieji pritarė mano pasirinkimui, jaučiau ir dabar jaučiu šeimos paramą. Jiems esu dėkinga už supratimą, pamokymus ir patirtį. Jiems dedikavau ir daktaro disertaciją.
– Būdama 27-erių Vilniaus Gedimino technikos universitete apgynėte disertaciją, šiemet tapote docente. Kaip toliau klostosi jūsų karjera?
– Mano mokslinio darbo „Sunkiųjų metalų pernašos iš dirvožemio į medį tyrimai ir įvertinimas“ tikslas buvo nustatyti sunkiųjų metalų koncentraciją skirtingos užtaršos dirvožemiuose ir skirtingų rūšių medžiuose, įvertinti jų pernašą iš dirvožemio į medį. Disertaciją apgyniau, darbus tęsiu toliau. Diplomas įprasmino trejų metų pastangas, ieškojimus, klystkelius ir atradimus. Kaip kiekvienas pasisekęs darbas, jis uždega ir skatina eiti toliau, o nepasisekę darbai uždega ir skatina dar labiau. Stengiuosi suderinti pedagoginį ir mokslinį darbą, dalyvauju įvairiuose projektuose, esu tarptautinio mokslinio leidinio „Journal of Environmental Engineering and Landscape Management" (ISI WOS) (ISSN 1648–6897) atsakingoji mokslinė sekretorė.
– Skaitote su aplinkosauga susijusias paskaitas Lietuvoje ir užsienyje, vadovaujate bakalaurų ir magistrų baigiamiesiems darbams, dalyvaujate įvairiuose projektuose. Neseniai įgijote patirties vykdydama nuotolinį projektą. Pasidalykite įspūdžiais apie VGTU ir Ilinojaus technologijų instituto projektą.
– Projektas vyko pagal programą Interprofessional Projects Program (IPRO) Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Ilinojaus technologijų instituto iniciatyva. Tarptautinė komanda, po 5 studentus iš kiekvienos mokymo įstaigos, skaičiavo anglies dioksido kiekį, išskiriamą automobilio gyvavimo metu. Ilinojaus technologijų institutas dažnai vykdo įvairius projektus, tačiau retai su kitų šalių studentais. Šįkart JAV gyvenančio lietuvių kilmės daktaro Donato Tijūnėlio ir Dr. Keith McKee (deja, amžiną atilsį) geranoriškumo ir idėjos dėka amerikiečių ir mūsų studentai pusmetį darbavosi drauge. Studentai video konferencijų metu diskutavo, nagrinėjo JAV ir Europoje atliktų tyrimų duomenis. Buvau nuvykusi į Čikagą, prieš startą aptarėme veiksmų planą. Džiaugiuosi mūsų studentais, jie pajuto, kad esame kūrybingi ir darbštūs. Jungtinių Valstijų ir Lietuvos studentų gebėjimai panašūs, siūlomos idėjos taip pat mažai kuo skiriasi. Balandžio 23 dieną Čikagoje, IPRO Day 2010 renginyje, mūsų projektas buvo įvertintas pirmąja vieta „Subalansuotos plėtros“ kategorijoje. Sutapimas ar ne, tačiau jau rugpjūčio pabaigoje „The Wall Street Journal“ informavo apie JAV Aplinkos apsaugos agentūros sprendimą automobilius žymėti kortelėmis nuo A iki D, atsižvelgiant į emisijų kiekį ir kuro panaudojimo efektyvumą. A, A+ arba A bus suteiktos tik elektriniams ir hibridiniams automobiliams.
– Esate VGTU absolventė, šios mokslo įstaigos patriotė. Ką apskritai manote apie aukštąjį išsilavinimą?
– Kartais studijuojantieji ima abejoti privalomųjų dalykų, kai kurių disciplinų reikalingumu, o gyvenimas parodo, ko ir kiek žmogui reikia. Beje, dažniausiai praverčia viskas! Ir aš mokykloje ilgai sėdėdavau prie rašinėlių, o dabar tiek pedagoginiame, tiek tiriamajame darbe kaip tik prireikia gebėjimo sklandžiai dėstyti mintis. Erudicijai, bendram išsilavinimui reikia daugelio dalykų. Po sunkmečio atsigaunanti Lietuva lauks kūrybingų, iniciatyvių, darbščių žmonių, mylinčių savo šalį ir siekiančių padėti jai vystytis.
– Ar matote gerų poslinkių Lietuvos aplinkosaugoje?
– Reikėtų paklausti vyresnių, daugiau mačiusių aplinkosaugininkų. Manau, jog reikalai gerėja, o gal taip atrodo todėl, kad esu optimistė. Tikiu, kad galima suderinti pramonės plėtrą, apsaugant aplinką ir išvengiant neigiamo poveikio žmonių sveikatai. Juk tai vienas iš darnios plėtros principų. O darni asmenybė, manyčiau, ir yra didžiausia vertybė.
– Kokia jūsų sėkmės paslaptis?
– Darbas! (lakoniškesnio atsakymo neteko girdėti – Red.). Dirbdamas žmogus anksčiau ar vėliau sukuria savo sėkmės istoriją. Prie darbo dar pridėčiau – žmonės. O ateities planai paprasti – gerai atlikti savo darbą, išlikti žmogumi.
Aurelija STASKEVIČIENĖ
Doc. dr. Edita Baltrėnaitė (VGTU archyvo nuotr.)
