Berods, šviesios atminties rašytojas ir puikus posovietinės visuomenės ydų kritikas Ričardas Gavelis yra suformulavęs tokią mintį: Tik idiotas neturi interesų ir dėl to jis yra visada laimingas.
Šiandienėje nesibaigiančių politinių skandalų Lietuvoje nuolat lemenami žodžiai apie viešus ir privačius interesus supainiojusius politikus, kurie, nepaisant aršios žiniasklaidos kritikos, neretai iš tiesų atrodo nustebę, lyg nesuprastų, kas blogo jų rankomis padaryta.
Nepaisant, kad apie interesų konflikto lemtingą svarbą viešame gyvenime būdavo rašoma pakankamai dažnai, tas keistas nesupratimas išduoda, kad susiduriame ne su paprastu reiškiniu, kurį gali išspręsti taisyklių ar kodeksų įvedimas, bet su gilesne mentaline posovietinės visuomenės savybe.
Kita vertus, net ir paprasti visuomeninių santykių klausimai, kurie gali būti įrėminami taisyklių, nelengvai joms pasiduoda. Štai kad ir autotransporto vairavimo taisyklės. Jos aiškios, būtinos, prasmingos, universalios, bet... kas šiandien Lietuvoje girasi, kad jų laikosi? Pabrėžiu žodį giriasi, nes jis išreiškia tai, kad taisyklių laikymasis yra ne asmenybės nusižeminimas prieš tas taisykles įvedusią valdžią, o tam tikrą vertybinę orientaciją atskleidžiantis dalykas. Mano prielaida: tuo girasi labai nedaug lietuvių.
Arba kiek sudėtingesnis reiškinys. Štai Lietuva pasirašė internetinės erdvės apsaugos nuo chuliganizmo, nepadorumo, ksenofobijos, etc konvenciją. Ilgai netrukus, ji įsigalios. Tačiau, ar nuo to tikėtinos greitos permainos, labai abejoju. Galima kviesti aktyviuosius internautus susilaikyti nuo nepadorių išsireiškimų, bet juk tai , kas yra nepadorumas švedui ar britui, gali atrodyti visiškai dora Lietuvoje. Teisinė idėja tol bus tik fikcija, kol ji netaps vertybine forma. O iki tos palaimingos minutės tampysimės it lietuvis teisėjas su kokiu nors savaip lietuviškai padorumą suprantančiu redaktoriumi dėl atvykimo į teismą.
Taigi, interesų konflikto norma neabejotinai priklauso prie tokių reiškinių, kurių aprašymas, apkalbėjimas, išnarpliojimas, iliustravimas pavyzdžiais iš to pasaulio, į kurį visdar daugelis mūsiškių svajoja emigruoti, yra it žirnių mėtymas į liūto nasrus. Ši norma gali daugiau mažiau įsigyventi tik keičiantis platesnių visuomenės sluoksnių mentalitetui. Žinoma, tai nereiškia, kad lietuviai pakankamai žino interesų derinimo ir konfliktavimo taisykles. Nesakau, kad apšvietos yra gana.
Gebėjimas skirti viešus ir privačius interesus iš tiesų priklauso prie pačių sudėtingiausių viešojo gyvenimo reiškinių. Tą išduoda ir primityvoki interesų konfliktų gydymo receptai, kuriuos pateikia daugelis politikų ir apžvalgininkų. Suprantam, dabartinė naujųjų rusų ir naujųjų lietuvių intervenciją į Lietuvos valdžios Olimpą, sukėlė visiems suprantamus skandalus. Tačiau prokomunistinė receptūra- stūmti visus kapitalistus tolyn nuo valdžios yra lyg gliukozė vietoj antidepresanto (arba placebas).
Interesų konflikto byla yra susijusi su vertybėmis ir kultūra. Tik kultivuotas žmogus gali sąmoningai dalyvauti tokiame žaidime, kuriame įgyjamos galios įtakoti mūsų visų viešąjį gyvenimą. Tik toks veikėjas gali sugebėti atskirti ir viešai parodyti keletą savo paties veiklos plotmių, kurios nebūtinai turi susilieti į viena.
Skaičiuodami turtingųjų nuodėmes, mes neretai užmiršame masiškesnį interesų konfliktavimo charakterį. Klausydamiesi kalbų apie mokesčius, apie mokslo ir studijų, kultūros ir kūrybos politikos formavimo ir reikalų tvarkymo įgūdžius, kartais galėtume pagalvoti, kiek vertingų pamokų savo kasdienybėje esame praleidę. Juk smulkiuose kasdieniuose dalykuose priiminėdami sprendimus neretai patenkame į mano ir visų konflikto pinkles.
Nenuostabu, kad giluminis mentalinis interesų derinimo kultūros pamatas išryškėja tose veiklos srityse, kurios galioja ne kvantatyviniai metodai, o taisyklė, kad dėl skonio nesiginčijama. Socialinės antropologijos požiūriu tokia sritimi yra meninės kūrybos sritis. Ji šiandien atrodo visiškai atskirta nuo bendrųjų elgsenų scenos. Jai, atrodo, negalioja racionalios taisyklės. Sakau tai be ironijos: išties, kas liktų iš meno ir kūrybos, jei biurokratinis racionalizmas, šiandien jau okupavęs akademinę humanistiką, įsiveržtų į jos viešpatiją.
Tačiau pati meninės kūrybos terpė, kurioje atsiranda galios, valdžios ir mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimo projektai, gali būti atpažįstami konfliktuojančių interesų stebėtojui. Kažin, ar ūkio sferoje galėtų būti koks nors viešas valdžios urėdas, kuris prižiūrėtų jo galion patekusią sritį ir pats asmeniškai dalyvautų jos kūrybinėje rinkoje. Paklauskit Viktoro Uspaskicho.
O štai meno kūrybos srityje kokiame nors dideliame mieste koks nors prie valdžios esantis skulptorius, prižiūrintis memorialinių lentų rinką, ilgus metus puikiausiai gali su savimi susitarti ir pats savo rankomis, bet už pinigus, patenkinti didelę dalį tokių rinkos poreikių. O kūrybines stipendijas skirstančiųjų ir jas gaunančiųjų susivėlęs interesų veilokas? Paklausinėkime menkų lietuviškos kinometografijos rėmimo pinigų dalintojų, ką jie žino apie interesų konfliktavimo principus.
Posovietinės visuomenės dar laukia ilgi ir skausmingi savigarbios asmenybės išbandymai. Neabejokime, jei tik nenorime tapti gaveliškais idiotais, negalėsime atsisakyti įvairiausių savo interesų. Neliks kito pasirinkimo, kaip tik nuolat mokytis tuos interesus skirti, derinti ir patikėti, kad išeitis yra.
